Balso tonas bendraujant su bendradarbiais, kiek ir kaip tai svarbu vadovui ir pavaldiniui? Pasiklausykite, kaip kalba per raciją taksi dispečerės su vairuotojais ir pastebėkite abiejų pusių reakcijas.

Kiekvienas iš mūsų turi unikalų intonacijų repertuarą. Įsisaviname mes jas dar pirmaisiais – trečiaisiais gyvenimo metais, o pradedame dar mamos pilve. Mes turime balsą, kuriuo prašome, balsą, kuriuo įsakinėjame, intonaciją, kuria stebimės, tembrą, kuriuo tvirtiname. Vienokia intonacija mes ironizuojame, kitokia kalbame rimtai. Tai, ką mes sakome, taip pat svarbu. Tačiau tai, kaip kalbame – dar svarbiau. Kodėl?

Taip yra dėl mūsų smegenų pusrutulių skirtumų. Dešinysis smegenų pusrutulis geriau suvokia ne faktus, o intonaciją, su kuria šie faktai pateikiami. Ir suvokti jam padeda jausmai. Dešinio pusrutulio ryšiai su emociniais centrais yra žymiai tankesni, nei kairiojo. Dėl to dešinys pusrutulis supranta situaciją greičiau nei kairysis. Štai sekretorė sako vadovui kaltu balsu: „viršininke, skambino iš Klaipėdos, bet ne iš mūsų filialo, o iš kažkokio kito – tik neprisimenu, iš kokio… „. Šiuos sekretorės žodžius viršininkas suvokia dviem lygiais – jo dešinysis pusrutulis greitai pagavo sekretorės emocinę intonaciją – „aš jaučiuosi kalta ir  neužtikrinta„ ir pats sureagavo emociškai – priklausomai nuo to, kiek šis skambutis svarbus. Jei svarbus maloniąja prasme – viršininkas jaučia nekantrų jaudulį – „tai prisimink greičiau, iš kur skambino!“. Jei nemaloniąją – suirzimą „tai kodėl neužsirašei?“. Tačiau viena sekundę vėliau jis suvokia tikslią informaciją – kairiuoju pusrutuliu – „ne iš mūsų filialo? A, čia turbūt, dėl tų pasiūlymų…“. Kadangi sekretorė jau spėjo įsižeisti dėl viršininko emocinio protrūkio, jis skubiai prideda: „nepergyvenk, aš jau žinau, kas skambino“. Matote, pradėjo veikti vadovo „šaltas protas“ – kairysis. Ir jaudulys pamažėjo.

Jūs pasakysite – kuo daugiau šalto proto, tuo ramiau? Taip. Tačiau tai tik dalis tiesos.

Kompiuterinės programos atsižvelgia į mūsų smegenų savybę priimti informaciją ir logiškai, ir emociškai. Mes vadiname tai „draugišku vartotojui interfeisu“. Įvairūs paveiksliukai, veidukai ir metaforos pagyvina tekstą ir jei jų ne per daug, gerina kontaktą netgi tarp labai dalykiškų partnerių.

O dabar įsivaizduokime, kad vadovo sekretorė įsigudrintų kalbėti be emocijų. Tai yra, ji kaip kompiuteris, tiesiog perduotų  vadovui tokiu balsu, kokiu stotyse skelbia apie atvykstančius traukinius: „jūs gavote pranešimą iš Klaipėdos… Tikslinu adresatą“. Tokia kalba tarp kitko priimta kariniuose radijo pokalbiuose: „pastebėtas skraidantis objektas kvadrate šeši dešimt… Objektas tikslinamas. Įsakymas pulti“. Kariškiams svarbu išlaikyti emocinį neutralumą – jiems atrodo, kad taip karių sprendimai bus tikslesni… Tačiau jei mes darbovietėse kalbėtumėme tik šitaip, mūsų smegenys bandytų suprasti informaciją vien kairiuoju pusrutuliu. Kadangi mums neperduotų susijusių su tuo jausmų, mes nepagautumėm iš karto, ar ši žinia kalbančiajam maloni, ar ne. Tačiau ar tai reiškia, kad mums patiems nekiltų jokios emocijos?

Atvirkščiai, kiltų, ir galbūt dar intensyvesnės, nes mes bandytumėm patys atspėti emocinę reikšmę ir kadangi šaltinis yra bejausmis, turėtumėm spėlioti. Mūsų smegenys įsitemptų ir dirbtų dvigubai! Nulis emocijų – irgi „informacijos deficito situacija“. Deficitas jausmų – irgi deficitas. Kaip ji mus veikia?

Vadovas irgi kažkada buvo vaikas. Ir jis gerai atsimena, kas yra mįslė. „Atspėk, ką aš turiu rankoje?“ – klausdavo jo smėlio dėžėje kitas vaikas. Ir jis pajutęs smalsumą bandė atspėti! Nežinoma informacija stimuliuoja smalsumą!

Dabar jis jau didelis ir sekretorė jam užduoda mįslė: „jūs gavote nežinomą pranešimą“. Gal jis jaus malonų smalsumą: „paspėliokime, iš kur?“.

Na jau ne, kadangi ši informacija jam labiau svarbi, jis ima nerimauti „palauk, ką tai galėtų reikšti? velnias! – čia turbūt tie negavę užsakymo partneriai! Ką dabar daryti? Po velniu! O aš jau namo susiruošiau…“. Jis įsitempia dėl to, kad bejausmis objektas neužsitarnavo pykčio ir ant jo neišeina išsikrauti. Na gal labai emocingai trenkti per stalą ar per kompiuterio klaviatūrą?

Palaukite, pasakysite jūs, tai išeina, kad saugiau kalbėti su vadovu bejausmiu tonu?

Saugiau tik ta prasme, kas tuo momentu vadovas mažiau galės tiesiogiai jus apkaltinti. Tačiau jis jaus didesnį nerimą ir galų gale ras, prie ko prikibti. Žinoma, isterija iš jūsų pusės būtų per daug. Tačiau juk yra skirtumas: isterija – jaudulys  – neramumas- susirūpinimas? Jūsų dozuotas emocingesnis pasakymas pagyvintų jame didesnę jausmų gamą, todėl perdavusi jam informaciją „atėjo skambutis, aš neužtikrinta ir kalta“ – priduoda jūsų asmenybei gyvumo. Jau nekalbant apie tai, kad kaltę sugebantis jausti žmogus rodo atsakomybės požymius.

Taigi, jei jau jūs emocinga pavaldinė – ir likite dozuotai emocinga. Vadovas irgi žmogus ir jam bus lengviau į jus reaguoti, jei žmogiškai elgsitės pati.

Na o kokia intonaciją vadovui geriau kalbėti, kai jis nori valdyti vykstančius įstaigoje procesus?

Čia praverčia jau nebe vaikiška, o suaugusiųjų ir tėvų intonacinė patirtis. Kažkada tėvai kalbėdavo su juo dar tuomet, kai jis nesuvokdavo žodžių. Tačiau susikalbėdavo! Jis suprasdavo „fui, negalima!“, „aha, daryk taip ir toliau, šaunuolis“ ir „na, kas gi taip negražiai daro?“ – būtent iš intonacijos. Ir dabar, tapęs vadovu, jis atgamina savyje tėvų intonaciją. Ši intonacija pagyvina bejausmes karines komandas, priimtas, tarkime, aviacijoje: „lėktuvas du devyni, jūs turite nusileisti… kartoju lėktuvas du devyni, turite nusileisti“. Aviacijoje svarbu tikslumas, aukojant kontaktą. Tačiau įprastas vadovas, kalbantis tik sausa bejausme intonacija, taip ir bus vadinamas – „džiūvėsiu“. Nes pavaldinių smegenys turės šalia jo atlikti dvigubą darbą, besistengdamos atspėti, kokią emocinę reikšmę neša jo žodžiai. Tuo tarpu tėviškas atspalvis: „na, kodėl gi tu  lyg šiol nepaskambinai?“ – nors ir neša savyje mikroskopinę dozę „kas gi taip negražiai daro?“ – vis vien greičiau suvokiamas. Lazda turi du galus. Suvokiamas greičiau, tačiau viduje kyla ir protestas: „jis kalbasi su manimi visai kaip mano motina!“. Tačiau greitai suvokta ir dozuota emocinė informacija: „aš esu vadovas, todėl turiu teisę spręsti ne tik apie reikalą, bet ir apie tave“ – neišvengiama vadovo kalbos dalis.

Taip, vadovai dažnai provokuoja pavaldiniuose reakcijas, susijusias su tėveliais ir mamytėmis. Ir įvyksta tai dažniausiai dėl intonacijos, kuria jie su mumis kalba. Tačiau kartu tai ir pagreitina bei palengvina tarpusavio supratimą, nors ir ne visuomet maloniu būdu. Juo labiau, kad viršininko balse turi būti ir draugiškų momentų: „šaunuole, gerai padirbėjai“. Rūpestingas: „būk atsargesnė“. Arba žadantis: „na, užsitarnavai premijos“ – vaikiškasis „geras vaikas“, gyvena kiekvieno pavaldinio sieloje, nori jis to, ar nenori.

Išvada – vadovas neturi būti per daug sausu ir neturi bijoti tėviškos pozicijos pavaldinių atžvilgiu. Jei „tėviškumą“ suprasti ne „daryk, kas pasakyta“, o ir kaip reiklumą, ir draugiškumą, ir susirūpinimą, ir jautrumą, ir užtikrintumą, kad žinai tolimą tikslą, ir turi teisę spręsti. Ar visi vadovai turi tokį turtingą emocinį repertuarą?

Iš prigimties visi, realizavę jį pilnumoje – toli gražu. Todėl, gerbiami vadovai, tobulėkite, mokykitės atskleisti savo emocijas – pravers ir darbe, ir apskritai gyvenime.

Olegas Lapinas