Deja, šiuolaikinės religijos dažniausiai palaiko šį blogumo jausmą, kai propaguoja susitaikymą ir atleidimą. Visai nebloga mintis yra mylėti žmones ir nustoti nekęsti. Tačiau koks kelias veda į tai? Ir neseniai pasirodžiusioje A. Miller knygoje „ Kūno maištas“ parodyta, kodėl ketvirtasis Dievo įsakymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ – sukelia žmonėms per daug didelį konfliktą, jei tėvų elgesys su vaiku buvo labai toli nuo meilės. Galima net įžvelgti tarp eilučių kitą mintį – „gerbk tėvą ir motiną, tik ir jie turėtų gerbti savo vaikus“.

Tačiau pyktis, nešiojamas tėvų atžvilgiu, per daug dažnas dalykas, kad galima būtų tiesiog patarti „gerbk“. Labai sunku gerbti kažką, kas tavęs gimdyti nenorėjo ir to neslėpė, o auginti atiduodavo kam papuola. Ir tvirkintojus sunku gerbti. Ir triukšmingus tėvus alkoholikus, ir despotus, ir svetimautojus. O kaip gerbti tą tėvą ar motiną, kurie į šiukšles išmetė tavo ilgai rinktą kolekciją ar pavogė tavo pinigus? Kyla nuoskauda, o jos dalis – pyktis. Ir žmonės neretai jaučiasi kalti dėl šio jausmo, o dar kaltesni – pastebėdami, kad kai kurie atstumiantys tėvų bruožai pradeda reikštis santykiuose su savo vaikais. Kadangi labiausiai graužtis linkusios moterys, o ne vyrai, yra labai daug moterų, nešiojančių viduje ir pyktį, ir kaltę, ir savęs nemėgimą. Joms tai problema. Tik pradeda jos spręsti šia problemą išsikeldamos sau uždavinį „sutramdyti“.

Ir kaip jūs, tikriausiai, atspėjote, psichoterapeutai nesutinka padėti klientėms šiam kilniam uždaviniui įvykdyti. Vietoj tramdymo jie ima aiškintis, į kuriuos žmones šis pyktis yra nukreiptas. O kartais prašo tą pyktį išreikšti panaudojant minkštas priemones, tokias, kaip čiužinys ar pagalvė. Ir prašo juos daužyti. Aš nežinau tiksliai, kiek mano kolegų naudoja šias priemones, tačiau neabejoju, kad po posakiu „jausmus sveikiau reikšti, nei tramdyti“ pasirašytų dauguma psichoterapeutų ir psichologų. Skirtumai tik tie, kaip tą išraišką psichologai įsivaizduoja. Vieni psichoterapeutai sako, kad užtenka tiesiai žmogui pasakyti: “aš ant tavęs pykstu“. O kiti mano, jog būtina ir energingai kažką su tuo jausmu daryti, tik panaudojant ne žmogų, o minkštą priemonę. O su realiu žmogumi tuomet išvis galima nekalbėti. Užtenka jį įsivaizduoti mušant pagalvę. Panašiai kaip visiems žinomame japonų išradime, kuomet darbuotojai gali padaužyti boso manekeną.

Asmeniškai aš labiau linkstu būtent į šį būdą, kuomet kalba eina apie pyktį tėvams. Juk būtent pyktis tėvams – labai dažnai sielos gilumoje slypintis jausmas. O kodėl nesupykus ant mamos tiesiai? Psichoterapeutai pastebi, kad pasakyti savo mamai: “aš nirštu ant tavęs, nes tu vaikystėje manęs nemylėjai“ – tai garantuotai pabloginti su mama santykius. To pasekoje mama geriausiu atveju jaustųsi kalta ir bandytų išlementi kažką apie tai, kad „tokie buvo laikai“ arba „mylėjau, kaip mokėjau“ ir pan. Ir netgi tais atvejais, kai kalba eina apie tvirkinimą šeimoje, nuo kurio vaiko mama neapgynė, pykčio mamai atvirai reikšti nerekomenduojama. Tačiau padaryti tai saugioje aplinkoje – sveika. Tokia saugi aplinka kuriama specialių psichoterapinių užsiėmimų metu – psichodramoje, šeimos išdėstymuose (konsteliacijose), taip vadinamoje geštalto psichoterapijoje. Čia išsakymui vietoj mamos panaudojamas kitas žmogus (atstovas), mamos piešinys, tuščia kėdė ar pagalvė. Agresija gali būti reiškiama ir kitiems žmonėms: anytai, broliui, seseriai, dėdei, bendradarbei ar vadovei. Neretai pykčio emocija yra sunkiai išgaunama – klientės dažniau ne pyksta, o verkia, tarsi neutralizuodamos, nukenksmindamos agresyvią savo jausmų prigimtį.

Kas įvyksta po tokios emocinės iškrovos? Kai kurie tyrinėtojai su nerimu pažymi, jog intensyviai reiškiant jausmus didėja bendras agresyvumas. Tai tiesa ir nereikia suprasti šios procedūros taip: “išsikroviau – viduje tuščia ir ramu amžiams“. Ne, jei jūs žmogų po tokios iškrovos bandytumėte įžeisti, jis iš tiesų sureaguotų agresyviau, nei paprastai. Beje, psichoterapiniai klientai ir patys pastebi, kad po pirmų seansų tampa iš tiesų nebe tokie taikūs ir patogūs kitiems, kaip anksčiau. Tačiau psichoterapinis procesas nesustoja ties agresija. Klientai mokosi ne tik reikšti pyktį, bet ir priimti tėvus ir galų gale įstengia pajausti jiems dėkingumą už tai, kad jie suteikė gyvybę. Tai yra, po agresijos ateina atleidimas bei susitaikymas. Būtent tuomet ir ima pildytis ketvirtasis Dievo įsakymas. Tik pildytis ne tiesiogiai, o aplinkiniu keliu. Taip pavasaris ateina ne iš karto po žiemos, o po įvairių svyravimų, atšilimų ir atšalimų.

Vis populiarėjančių „šeimos išdėstymų“ („konsteliacijų“) metu klientas gali atlikti abi šio proceso dalis. Čia klientas – užsakovas – renkasi kitą žmogų į savo vietą. Tas žmogus gali reikšti tai, ką pajaučia, tarkime, neapykantą ar įniršį, panaudodamas pagalvę. Atstovas padaro tai už užsakovą atviriau, nei kalbėtų už save, nes jam netrukdo kaltės, gėdos, susivaržymo jausmas. Santykius su tėvais šeimos išdėstymuose dažniausiai vainikuoja dėkingumo ir pagarbos žodžiai. Ir tai natūralu. Juk šio metodo kūrėjas Bertas Helingeris sujungė du dalykus, kurie jam buvo žinomi kaip teologui ir psichoterapeutui: gydomąją emocinės iškrovos galią ir gydomąją dėkingumo poveikį.

Na o ką, jei pyktis ir nuoskauda kyla ne tėvams, o, tarkime, sutuoktiniui?

Čia jau galioja kita taisyklė: „pasakyk jam tiesiai“. Poros konsultacijų metu sutuoktinius skatina kalbėti labai tiesiai ir konkrečiai :“man nepatiko tas ir anas“, „mane suerzino toks ir anoks tavo poelgis“. Nepalaikomi kaltinimai prasidedantys žodžiu „tu“ ir palaikomi sakiniai, prasidedantys žodžiu „aš“. Beje, išsiaiškinus santykius su tėvais, pretenzijos sutuoktiniams dažniausiai pamažėja.

Na, o ką daryti su pykčiu ir įniršiu savo vaikams? Galima pastebėti, kad susitvarkius su agresyviais jausmais giminaičiams, vadovams, bendradarbiams ir sutuoktiniais, didesnė dalis tokių jausmų vaikams tiesiog išnyksta. Argi tai ne nuostabu?

Olegas Lapinas