Pasitaiko, kad vaikai rūpesčių nekelia. Jūs žinote, tai tokios palaimingos akimirkos, kai jie geroje nuotaikoje, ar kur kieme žaidžia… Tačiau ar šios palaimingos būsenos – vaikų nuopelnas, ar mūsų pačių sukurta būsena? Jei tai mūsų pačių sukurta būsena, atsiranda pagunda daryti tai dažniau ir sąmoningiau.

Pirmiausiai susitarkime, ką tai reiškia: daryti sąmoningiau. Jums dabar galvos neskauda? Truputį skauda? Nesakau, kad baigiant skaityti, skausmas išnyks, tačiau… Tai ar jūs pačios susikūrėte šį skausmą, ar kas nors kitas? Gal tai jūsų vaikas pasistengė?

Žinoma, pasakysite jūs, tai vaikas! Jei jis mažas, tai:

• Visą naktį verkė;
• Iškankino jus savo nepraeinančiom ligom;
• Nenorėjo rengtis;
• Apipylė kilimą;
• Atsisakė valgyti jūsų ruoštą maistą.

Jei jis didesnis, tai:

• Visai nesimoko;
• Nesiprausia;
• Susideda su įtartina kompanija;
• Paslapčia rūko ir geria;
• Atsikalbinėja;
• Apsivagia;
• Užsidaro ar pabėga.

Na, o dabar nukelkime žvilgsnį nuo šios pabaisos – vaiko – į jus pačią. Į jūsų brangią galvą.

Su ta reta išimtimi, kai vaikas numetė jums ant galvos vazą, jūs turite prisipažinti, kad galvos skausmą susikūrėte pati. Ir jūs netgi žinote kaip: „per daug ėmėte į širdį“vaiko problemas, vakar per ilgai užsisėdėjote svečiuose, išgėrėte ne to gėrimo, kurį gerdavote paprastai, slopinate savo emocijas ir verčiate save dirbti per daug. Jūs kėlėte per sunkų krovinį ir ilgai nesirūpinote savo stuburo būkle. Be to, nelabai sutvarkytas jūsų intymus gyvenimas. Prisipažinkite, visa tai – jūsų rankų darbas ir nėr ko stebėtis,  kad jums suskaudo galvą.

Tačiau ar jūs sąmoningai susikūrėte sau šį skausmą? Su ta reta išimtimi, kai jūs daužėtės galva į sieną šaukdama: „kokia aš kvaiša!“,– jūs darėte visa tai nesąmoningai. Jūs visiškai nesiruošėte nei užsisėdėti, nei prisigerti, nei slopinti jausmų, nei laužyti stuburo. Ir intymesnio gyvenimo jūs norite geresnio. Tačiau nepaisant jūsų norų ir nenorų, jūs vis vien susikūrėte sau skausmą. Nesuvokdama, ką darote. Bet juk ir vaikas, kuris, jūsų pačios žodžiais, „veda jus iš proto“, lygiai taip pat  pats susikuria savo problemas, bet daro tai nesąmoningai.

Mes netgi galime pasakyti, kad žmonės apskritai retai kada kuria savo problemas sąmoningai. Todėl kai mes:

• Šaukiame ant vaiko;
• Pagiežingai klausinėjame jo;
• Baudžiame jį ;
• Reikalaujame pasiaiškinti;
• Skaitome moralą;
• Priverstinai imame su juo „rimtai kalbėtis“…

Mes darome vis tą pačią klaidą: įsivaizduojame, kad visos problemos, kurios atėjo su juo į jūsų namus, atėjo jam piktybiškai ir sąmoningai norint. Todėl – darome mes išvadą iš šios neteisingos prielaidos – reikia apeliuoti į jo protą. Ir sąžinę. Tad mes ir kalbamės su juo taip, tarsi jis gali sąmoningai pasiaiškinti, pajausti gėdą, pasimokyti iš bausmės, susimąstyti, padaryti teisingas išvadas iš pokalbio. Bet juk tai taip tradiciška ir įprasta – atlikti visus šiuos ritualus? Argi jų tradiciškumas nereiškia, kad jie veikia? O štai ir nereiškia. Devyniasdešimt procentų atvejų.

• Įsivaizduokite, kad už jūsų galvos skausmą jūs buvote:
• Apšaukta (nereikėjo taip ilgai svečiuotis!);
• Pagiežingai apklausta (tad kiek vakar išgėrei?);
• Nubausta (mėnesį į svečius neisi);
• Jums paskaitė moralą (reikia mankštintis ir laikyti nugarą atpalaiduotą);
• Su jumis rimtai pasikalbėjo (pasišnekėkime apie jūsų masturbacijos ypatumus, gerbiamoji, pirmyn, nesidrovėkite…).

Kaip jūs sureaguosite? Jūs iš pradžių išsigandusi paklausysite, o netrukus sumurmėsite: gerai jau, gerai… ir kur nors dingsite, tiesa? Štai tai akimirkai jūs ir tapsite labai panaši į tipišką vaiką!

Nes kai skauda galvą, jums reikia ne „reakcijos“o tabletės nuo galvos skausmo, tiesa?

Tad galbūt ir vaikams, kurie nemiega, verkia, nesirengia, taškosi, serga, mušasi ir blogai mokosi, o taip pat linksta į nusižengimus bei užsidarymą, reikia „tabletės“? Taip, tik ši tabletė ne visuomet turi būti cheminė. Dažniausiai tai efektyvus ir užtikrintas veiksmas.

Veiksmas, o ne bausmė ir ne moralas – kuo jie skiriasi?

Veiksmas, pavyzdžiui, gali būti toks: leisti vaikui patirti jo elgesio pasekmes. Jis verkia? Hmm. Sausas… Sveikas… Pamaitintas… Pakalbintas… Kada jis pavargs ir nustos verkti? Įdomu… Jis praleido pamoką? Ir nenori aiškinti, kodėl? Kada jis pamatys, kad atsiliko nuo kitų vaikų, kad kiti mokosi geriau? Kada paprašys padėti ruošti namų darbus? Ir įdomu, ar aš tuomet turėsiu laiko jam padėti?

Leisti – nereiškia „nusiplauti“ – ne, jūs netgi daugiau skiriate dėmesio vaikui – ramaus dėmesio, pastebėkite. Ir nereiškia piktdžiugiškai murmėti: pamatysi, atsirūgs tau! Ne, leisti – tai būti pačiai nusiteikusiai permainoms. Kai priežastys natūraliai virs pasekmėmis. Geriau iš vis likti labai ramioje būsenoje. Ar įmanoma būti ramiai, kai kalba eina apie jūsų vaiką?

Ne. Nuolat būti kokia nors vienoda, neįmanoma. Tačiau įmanoma nusiraminti. Jei gyveni procesų pasaulyje. Jei nepadarai iš proceso būsenos. Ir vardo. „Jis chuliganas!“ – vardas. „Jis nusižengė“ – procesas. „Jis kažkiek gailisi“ – pasekmė. „Jis tinginys!“– būsena. „Jis guli lovoje“ – procesas. „Jis ima ieškoti judėjimo“ –pasekmė. „Ji isterikė, melagė, manipuliatorė!“ – vardai. „Ji siekia dėmesio“ – procesas. „Ji pasijuto stipri“ – pasekmė.

Prisiminkime, kai vanduo sustoja, jis virsta pelke. Būsena. Valome pelkę – procesas. Jei procesai eina natūraliu keliu, jie patys save pataiso. Ašaros virsta palengvėjimu. Įtampa virsta atsipalaidavimu. Įkvėpimas virsta iškvėpimu. Ruduo virsta žiema. Pažiūrėkite pro langą.

Olegas Lapinas