Daugelis sportuojančių žmonių žino, kad raumenų jėgą galima didinti. Prisitraukimai, atsispaudimai bei pilvo preso pratimai duoda rezultatų jau po poros savaičių. Ir mankštintis gali vienas. Tačiau kaip padidinti psichologinę jėgą, jei reikalingi ne raumenys, o drąsa, pasitikėjimas, vidinė ramybė?
Tarkime, jums reikia pasikalbėti su vadovu dėl didesnio atlyginimo, o trukdo baimė. Jūsų laukia pokalbis dėl naujo darbo, o užtikrintumo nėra. Artėja egzaminas, o jūs nepakankamai gerai pasiruošėte. Kažkas jus engia ir manipuliuoja, o pasipriešinti neužtenka jėgų. Jums apskritai baugu būti tarp žmonių, nes jaučiatės vienišas, silpnas ir pažeidžiamas. Ar yra kokių nors pratimų, analogiškų sportiniams, kurie gali duoti mums apčiuopiamą rezultatą?
Prisiminkime, kad žmogus niekuomet nebuvo individuali, o visuomet buvo socialinė būtybė. Per tūkstantmečius atskirtis nuo kitų žmonių žmogui keldavo silpnumo, vienišumo, izoliacijos jausmus. O priėmimas į žmonių grupę, palaikymas, jutimasis visumos dalimi – sugražindavo galios jausmą. Prisiminkime vaikystę – būdami maži ir silpni mes niekuomet nepasijusdavome galingais, kol šalia neatsirasdavo tėvai. Tik atsidūrę pas motiną ar tėvą ant rankų mes pagaliau išdrąsėdavome ir pergalingai žvelgdavome į mus išgąsdinusį šunį ar žmogų. Todėl nenustebkime, kad individualios pastangos įgyti galios nusileidžia savo efektyvumu toms, kuomet mes nebijome „susilpnėti“, „sumažėti“ ir pajutę vienybę su kažkuo, kam suteikiame tėvų statusą, aprimstame. Labai susilpnintu pavidalu šią funkciją atlieka skambučiai draugams, SMS žinutės, internetiniai forumai ir socialiniai tinklai.
Neatsitiktinai „facebook“ dalyviai nuolat siunčia vienas kitam motyvuojančius šūkius, nuotaikingas nuotraukas bei humoristinius paveiksliukus. Dar geriau, jei tas kažkas be to, kad tiesiog padeda savo gyvu buvimu, gali pamokyti mus tam tikrų pratimų. Mes pasąmoningai susivienijame su juo, tarsi atsidurdami „tėčiui ar mamai ant rankų“. Todėl mokytojo, vadovo, trenerio, terapeuto dalyvavimas šiuose pratimuose yra labai svarbus.
Tokių psichologinių pratimų yra, ir jų kompleksas vadinasi „pasitikėjimo lavinimas“ (anglų k. „assertive training“). Tų pratimų galima išmokti su psichoterapeutu ar koučeriu grupėje, seminare ar individualiai. Koks būdas tinkamesnis? Tarkime, kalba eina apie asmeninę problemą, kuri jums yra sena, iš dalies suprantama ir atpažįstama. Tuomet geriau, jeigu jūs darote tai asmeniškai su psichoterapeutu, koučeriu, konsultantu. Tarkime, jūs žinote, kad nerimaujate susitikę su kitos lyties atstovais ar su vadove. Jūs gerai pastebite, kaip nemaloniai reaguoja jūsų kūnas šalia šių žmonių, koks specifinis nerimo jausmas užvaldo jus ir kaip keičiasi jūsų iškalba ir veido spalva. Galbūt, jūs suprakaituojate, paraustate, sudrebate, jūsų balsas užsikerta. Jūs kalbatės su psichoterapeutu ir eilinį kartą atrandate, kad šie jausmai nepagrįsti, neracionalūs ir turi savo priežastis vaikystės santykiuose.
Šis supratimas yra miglotas, tačiau per keletą ar keliolika susitikimų tampa aiškesnis. Kitos lyties atstovas ar atstovė kažkada traumavo jus ar jums artimą žmogų, ir nuo to laiko jūsų vidus reaguoja ginybiškai. Tuo terapija neapsiriboja. Psichoterapeutas ieško su jumis tokių situacijų tam, kad atrastumėte tuo metu trūkusių resursų – pasitikėjimo, palaikymo, drąsos. Jų galima atrasti ir jūsų gyvenimo istorijoje, ir psichoterapinių sesijų metu. Jūs išgyvenate šias situacijas kitaip, pastebėdamas, kaip skirtingai imate jaustis. Tam, kad šis procesas vyktų sklandžiai, kartais reikalinga savaime atsirandanti lengvo transo būsena. Panašų darbą gali su jumis atlikti koučeris, o ne medikas, pavyzdžiui, konsultantas, turintis NLP – meistro kvalifikaciją. Susitikimai dažniausiai trunka apie valandą ir vyksta kartą ar du kartus į savaitę.
Jei jūs darote tai savęs augimo ar psichoterapijos grupėje, pagalbininkais jums tampa kiti grupės nariai. Čia geriausia lankytis tiems, kurie nelabai pastebi save iš šono, o tik supranta, kad kažkas gyvenime nemaloniai kartojasi. Grupės nariai pasakoja apie savo problemas, ir grupės vedantysis – dažniausiai psichologas-psichoterapeutas – ragina kitus grupės narius pastebėti, kaip tai atrodo iš šono. Pastebėti – reiškia ne kritikuoti ir neduoti patarimų, o tiesiog garsiai pasakyti, kaip pats jautiesi ir kaip kitas žmogus tau atrodo, kai kalba. Juk neįgudęs žmogus negali tuo pat metu sąveikauti ir stebėti savo sąveiką. O tarp grupės narių nuolat vyksta sąveika, ir vedantysis šią sąveiką stebi bei dalinasi su grupės nariais. Arogantiškas pasakymas „aš puikiai save pažįstu“ tėra arogantiškas pasakymas. Mes labai dažnai nepastebime savo kūno kalbos, todėl mums nelabai suprantama, kuomet mes pykstame, bet manome, kad tai kiti pyksta ant mūsų. Arba mes nepastebime, kai svetimus jausmus pasiimame sau, o gal imame netgi imituoti kitų žmonių elgesį. Grupė yra pranašesnė už individualias konsultacijas , nes duoda galimybę tai pamatyti, išgirsti ir išjausti. Ypatingą potyrį suteikia psichodramos bei šeimos konsteliacijos grupės, kur jūsų įvardintai situacijai vedantysis siūlo pasirinkti kitus grupės narius ir ne pasakoti, o jų pagalba rodyti, kas gi vyksta jūsų gyvenime. Tikslas čia toks pat, kaip ir individualaus darbo metu – atrasti jėgos, energijos ir drąsos bei įkelti visa tai į jūsų situaciją. Lyginant su individualiomis konsultacijomis grupinis darbas pagristas grupės vienybe, yra trumpesnis ir kainuoja mažiau. Dažniausiai žmonės po pusantros grupinio darbo valandos išeina su naujais atradimais ir ateidami po savaitės jau būna patyrę įžvalgų.
Seminarai, skirti savo asmens pažinimui bei augimui, dažniausiai vyksta didelėse salėse su išvyka iš namų. Jų dalis – meditaciniai užsiėmimai ar kokie nors šamaniški ritualai, o tarpe būna psichoterapiniai pratimai, paimti iš grupinės psichoterapijos praktikos. Vienybės jausmas nuolat palaikomas, nes jūs dirbate kartu, poromis ar trijulėmis , o kartais dalinatės su kitais žmonėmis bei vedančiaisiais savo išgyvenimais. Skirtumai nuo psichoterapinės grupės yra tie, kad čia nėra nuoseklaus tęstinio darbo su dalyviais, neskiriama tiek laiko atskiram žmogui. Tačiau per seminarą galima patirti nemažai naudos iš paties proceso, kadangi jo metu, besitęsiančio kelias dienas iš eilės, susidaro ypatinga bendrumo ir šventės atmosfera. Iš to aišku, kad jei problemos yra labai sunkios – gili depresija, sunkūs neurotiniai simptomai, psichotinio lygio sutrikimai – vienareikšmiškai seminare dalyvauti negalima. Atskirtis nuo kitų žmonių tuomet jaustųsi ypač aštriai. Galios jausmas neateina atskirtyje.
O ką daryti žmonėms, kurie neturi nei laiko, nei pinigų, nei pasitikėjimo kitais? Jiems lieka padėti sau pačiam. Tuomet vienišumas virsta konstruktyvia vienatve. Nemaža dalis žmonių ima į rankas savipagalbos knygutes, įsijungia WEB-paskaitas ar klausosi audio knygų. Tokiu būdu jie tampa savotiškais autorių pašnekovais, mokiniais. Susivienijimo, bendrumo principas galioja ir čia, tik reikalinga, kad autorius jus „pagautų“, kad jūs jaustumėte, kad tai jūsų autorius. Tuomet su jo mintimis, jo balsu ir vaizdu jūs pasijuntate ne vienas. O tai reiškia – galingas.
Olegas Lapinas