Teoriškai toleruoti sutuoktinį yra lengva. Taip pat lengva, kaip pasakyti: toleruok. Štai jis čepsi valgydamas, štai jis bamba. Netvarkingas, nepunktualus. O tu toleruok. Žinoma, mums neišeina toleruoti, nes toks elgesys mus erzina. O „erzina“ – tai ne šiaip sau niežulys. Tai didelė jėga, kylanti pilvo viršuje, kaitinanti mūsų skruostus ir priduodanti mūsų balsui nemalonią žviegiančią intonaciją. Mes patys šlykštimės save girdėdami.

Kas mums belieka? Stebėti šiuos savo netolerancijos pasireiškimus, leisti joms pasibaigti… O toliau – imti ir taip pat natūraliai priimti tai, ką daro partneris. Tačiau šiuo atveju tolerancija kyla ne dėl šūkio „mylėkime ir atleiskime“ ir ne dėl pasiryžimo toleruoti. Ji atsiranda natūraliai, kaip iškvėpimas natūraliai atsiranda po įkvėpimo.

Bet štai suirzimas yra nepraeinantis. Ir kai kurie dalykai kaip erzino, taip ir erzina mus, ir atrodo, niekad nenustos erzinti. Tuomet „taip vadinamos smulkmenos“ priveda mus iki konfliktų, beprasmiškų barnių ir skyrybų.

Todėl, kad mes:

• Būname tvirtai įsitikinę: mūsų reikalavimai teisėti;
• Mes ieškome jo elgesyje neatitikimų, trūkumų, o ne privalumų ir nepraleidžiame progos pratrūkti pykčiu;
• Kaupiame partnerio silpnybes kaip kolekciją;
• Kaupiame savo toleranciją kaip savo „gerumo įrodymą“;
• Laikomės tvirtos nuomonės, kad to, ką jis daro, mes nedarytumėme.

Taigi, anksčiau ar vėliau mes suprantame, kad kažkiek kentėti nuo partnerio yra mūsų poreikis – moralinio mazochizmo dalis. O už mazochizmo neretai slepiasi kokia nors psichologinė nauda. Nauda iš aukos vaidmens. Už buvimą auka net kontribucijas moka…

O štai priežastis, kodėl mus erzinantys dalykai nesibaigia. Mes nepripažįstame principo „už viską reikia mokėti“. Už viską iš tiesų reikia mokėti ir už tai, kad partneris nustotų kažką daryti reikia mokėti didelę kainą, tarkime, pakeisti partnerį kitu. Nueiti gyventi pas kitą. Tačiau tas kitas partneris kartu neturės tų gerų savybių, kurias turėjo senasis.

Taip pat už viską reikia mokėti kraštutiniu savęs pakeitimu. Paklauskite jo, kuo jūs sumokėtumėte. Ir štai jis pasako:

• „Aš nustosiu čepsėti, jei tu nusikirpsi plikai: mane visuomet jaudindavo skustagalvės merginos“;
• „Aš nustosiu bambėti, jei tu nustosi skųstis savo sveikata – man atsibodo jaustis dėl jos kaltu“;
• „Aš ateidinėsiu namo laiku, jei tu kasdien su manimi mylėsies vis kitaip“.

Ar jums kartais nepaaiškėja, kad kaina, kurios sutuoktinis prašo už savo pasikeitimą, yra per didelė?

Štai mes ir vėl grįžtame prie tos prakeiktos tolerancijos. Vienas iš būdų išsiugdyti ją yra toks. Reikia atsidurti ties partnerio praradimo riba. Taip, tai didelė kaina, tačiau, jei mūsų partneriui gresia mirtis, arba, jei jis žada išnykti, mes tampame stebėtinai tolerantiški. Jei jūsų vaikas per plauką liko gyvas autokatastrofoje, ar neatleidžiate jūs jam, kad jis neruošia pamokų bei išdykauja?

Tačiau tai žiaurios gyvenimo pamokos. O štai panaši, nors ir ne tokia žiauri: jums reikia kai ką aiškiai įsivaizduoti.

Įsivaizduokite, kad jūs grįžtate namo, o jus erzinančio sutuoktinio elgesio nėra. Jis knarkdavo? Dabar kambaryje mirtina tyla. Jis tepdavo grindis su nešvariais batais? Dabar grindys idealiai švarios. Jis versdavo jūsų laukti iki vėlyvos nakties? Dabar jūs galite ramiai miegoti. Jis erzindavo jus savo neprižiūrėtu kūnu? Ant jūsų stalo jo nuotrauka, kai jis buvo puikios sportinės formos. Ir žiūrėdama į šiuos pasikeitimus, jūs suprantate: taip yra todėl, kad jo nebeliko. Jo nebeliko visam laikui. Ar jūs to norite?

Jei ne, nustokite įsivaizduoti šias baisias scenas, prisiminkite, kad jis – šalia. Kad jis – čepsintis, bambantis, nešvarus ir nepunktualus – viso labo nuolatinis svečias jūsų namuose, kaip ir jūs svečias jo namuose. Ir padėkokite jam garsiai: ačiū tau už tai, kad atėjai į mano į gyvenimą. Ačiū, kad vis dar esi su manimi, tokia netolerantiška…

Olegas Lapinas