Mes norime atsikratyti žalingų įpročių ar problemų. Mums rūpi pasiekti tokį lygį, kuomet mums neskaudės, nebus liūdna, nebus aktualu, ką apie mus kalba ir mano kiti. Mes nenorime, kad mūsų vaikai kartotų mūsų klaidas, kad juos persekiotų nelaimės bei nesėkmės. Mus erzina kai kurie mūsų šeimos narių įpročiai ir mes ne kartą prašydavome ir netgi patardavome, kaip jie galėtų jų atsikratyti. Ir kokie visų šių norų, siekių ir ketinimų rezultatas?

Jis labai mažas. Kraštuose, kur už vagystes nukerta rankas, vagysčių ženkliai nepamažėja. Didžiulės baudos už vairavimą išgėrus nesunaikina šios problemos. Ir nusikalstamumo lygis yra aukštas kaip tik tose šalyse, kur policija ginkluojasi iki dantų. Jau ką mums gerai sekasi daryti – tai ko nors mokytis. Pakartoję kelis kartus kokį nors veiksmą, mes jau mokame tą veiksmą atlikti. Pabandykite pradėti valgyti saulėgrąžų sėklas, įsitraukite į alkoholio, nikotino ar narkotiko vartojimą – ir jūs jau „užsikabinote“. Pamėginkite pradėti vagiliauti, valgyti naktį, sėdėti pusę nakties prie kompiuterio – jums nereikės ilgai mokytis. O štai atpratinti save nuo šio veiksmo kažkodėl yra labai sunku. Gali pasirodyti, jog gamta įdėjo į mus keistą savybę, mes įsisaviname kokį nors veiksmą, bet kelio atgal neturime. Ir išnaudoję visas galimybes, mes priversti manipuliuoti: gąsdinti ir kitaip spausti. Kitus gąsdiname ir spaudžiame ypač noriai. Koduojantis nuo alkoholizmo gydytojas sako: „jei tu dar kartą išgersi, mirsi“. Praradusi kantrybę paspartinti lėtą vaiką mama sako: „jei tu tuoj pat neapsirengsi, aš išeinu be tavęs“. Save spaudžiame lygiai taip pat: apsirydami vartojame apetitą mažinančius papildus, davę vienuolių įžadus plakame save rimbu už nuodėmes. Tačiau ir tai nepasirodo labai veiksminga. Po kiek laiko netinkamas elgesys sugrįžta. Nei vienas netgi labai žiaurus būdas užkirsti kelią kokiam nors elgesiui neatrodo labai patikimas. O kai kurie kovos su pasekmėmis būdai tik sustiprina priežastis.

Kokia gi išeitis?

Viena iš išeičių – priimti problemą kaip faktą. Taip mes priimame lietų, sniegą, metų laikus. Mes galime užsidengti nuo kritulių ar šilčiau apsirengti. Galime bandyti pasitraukti į šiltesnius kraštus. Tačiau negalime pakeisti paties reiškinio – oro. Tai reiškia, jog susidūrę su nepageidaujamu elgesiu mes pasakome: “taip jau yra”. Bet aš pasitraukiu. Aš nežaidžiu. Tai neatrodo labai įtikinama, nes taip nešališkai ir ramiai pažiūrėti į problemą gali tik pašalinis žmogus. Tas, kurio nei gėrimas, nei viršsvoris, nei netinkamas elgesys asmeniškai neliečia. Lengva pasakyti: „išsiskirk su geriančiu sutuoktiniu“. Bet juk jame – pusė mūsų gyvenimo. O kaip jums patarimas: „leiskite vaikui pačiam susidurti su netinkamo elgesio pasekmėmis“? Kuo reikia būti, kad žiūrėtum, kaip jis skęsta ir stebėti šį procesą priimančiu žvilgsniu sėdint ant kranto? Todėl norint pasinaudoti tokiu puikiu patarimu mums tektų tapti savęs paties ar savo artimo nešališku stebėtoju. Savotiškai atsitraukti nuo savęs ar nuo to mūsų artimo žmogaus, kurio elgesys mus skaudina. Atsitraukę mes galime priimti. Kitaip mums tai atrodo nepasiekiama.

Aha, taigi, atsitraukime. Pasigilinus paaiškėja, kad toks atsitraukimas įmanomas, jei mes atsižadame stipraus ryšio, išmokstame būti vieni. Vienišumas ir izoliacija – stipriausi neigiami išgyvenimai žmogui. Tai reiškia, jog įprotis prisirišti prie ko nors silpsta, kai iškenčiame vienišumą, kuriame atsiduriame nepriklausydami nuo nieko, nei nuo medžiagos, nei nuo žmogaus, nei nuo savęs paties. Tai siaubingai sunku. Narkomanas pavadintų tai būtinybe „pereiti per abstinenciją“ ar kaip ją vadina liaudis, per „lomkę“. Taigi, atkentėję mes atsitraukiame. Ar tai viskas?

Šitaip būna su cheminėmis priklausomybėmis. Čia jau aiškiai pajunti, jog sergi. Kančia tampa savotiška savęs spaudimo priemone. Prisimindamas, koks pragaras buvo abstinencija, mes nenorime jos kartoti. Žinoma, jei įsimename, kaip tai buvo sunku. Deja, mūsų psichika netgi sunkių priklausomybių atveju paslaugiai ištrina neigiamas pasekmes ir vėl siūlo iliuziją: “pamėgink, nors truputį – blogiau nebus”. Galime nusiristi iki paties dugno. Iliuzijų nebelieka. Tačiau kaip su kitokiu elgesiu: įpročiu daug kalbėti, vengti kai kurių naudingų veiksmų? Čia jau abstinencijos nebūna. Vadinasi, nebūna ir skaudžių pamoku.

Panašu, kad mums reikia pakeisti savo mąstymą, tačiau kaip jį pakeisti ?

Vienas iš variantų – vartoti pozityvius tikslų pavadinimus. Juose vietoj žodžių „mesti“, „atsikratyti“ ir dalelytės „ne“ atsistoja siekių pavadinimai. Nori mesti gerti? Gerai, tik ką nori daryti vietoj to? Tau nepatinka viršsvoris? Kiek būtent tu nori sverti? Tave erzina sutuoktinio polinkis vėlai grįžti? Kelintą valandą tu nori jį matyti namuose?

Tai atrodo labai paprasta, tačiau galioja tik pusei žmonių. Tiems, kurie sugeba mąstyti pozityviai, t.y. kurie perka naujus batus ne tuomet, kai suplyšo seni, o kuomet pamato gražių batų modelį. Beje, jie ir taip dažniausiai mąsto pozityviais tikslais :“išgerkime, kad pralinksmėtumėm“, „užvalgysiu, kad būtų ramesnė nuotaika“, „dar pagulėsiu lovoje, nes taip saldu pamiegoti“… O negatyviai mąstantys žmonės pozityvume išsilaiko labai trumpai. Perskaito straipsnį apie stiklinę, kuri yra perpus pilna, ir kokias dvi – tris minutes bando kartoti: “man atsibodo, kad tu knarki… oi ne! aš norėjau pasakyti – noriu , kad tu miegodamas gultumei ant šono“, „nebenoriu kentėti šio galvos skausmo… t.y., atsiprašau, norėjau pasakyti, kad noriu jaustis sveikas“. Po kiek laiko įprastinis mąstymo būdas sugrįžta. Žmogus ir vėl mąstydamas traukiasi nuo nemalonumo užuot judėjęs link malonumo…

Todėl išnaudojus metodus „atsitrauk – priimk – sukurk pozityvų tikslą“ – mums tiesiog būtina pasikviesti į pagalbą Didelę Jėgą. O tam reikia nebūti užkietėjusiu ateistu ir kaip tai daro, Anoniminių Alkoholikų draugijos nariai, pakartoti, pagal būtinumą pakeitus žodį „alkoholis“ tinkamu žodžiu X: “Pirmasis žingsnis. Prisipažinome sau, kad esame bejėgiai prieš X. Antrasis žingsnis. Įsitikinom, kad tik Jėga, galingesnė už mus pačius, gali mus išgydyti“.

Olegas Lapinas