Laba diena, prašau patarimo, kaip man elgtis  tokioje situacijoje, kurioje problemą tikriausiai matau tik aš pati. Man 28 metai, esu išsilavinusi, vadovaujančias pareigas užimanti mergina, tačiau man atsiradęs baimės sindromas likti vienišai, neištekėti, neturėti vaikų. Mano buvusios draugystės truko ilgai: 5 metai ir 7 metai, buvo net prieita iki santuokos, tačiau mane baimė nugalėjo ir aš praktiškai abu kartus pabėgau nuo altoriaus. Vėliau sutikau žmogų, nuo kurio pastojau, jis mane paliko ir iš baimės, kvailumo, nevilties ir pasimetimo pasidariau valymą, dėl ko iki dabar negaliu atsigauti, nors praėjo 1,5 metų. Šiuo metu susitikinėju su žmogumi, kuris jau kartą buvo vedęs, turi dukterį iš pirmos santuokos. Mes kartu dar tik trys mėnesiai, bet visą tą laiką aš prie jo kabinuosi ir skatinu, jog mes išsiskirtume, nepasitikiu, kažko vengiu ir bijau. Nes iš esmės man jis ne tas žmogus su kuriuo norėčiau susiet savo ateitį,  bet visiškai paleist nenoriu, nors ir netenkina jo skiriamas dėmesys man, jo polinkis į alkoholį. Kaip nebijoti būti vienai?

Jūsų problemą, kurią. Jūsų žodžiais, „matote tik jūs pati“, iš tiesų yra suformuluota tik laiško gale, kur jūs rašote apie vienatvės baimę. Ir jūs nerašote apie tai, bet panašu, jog jaučiate jūs ir jos priešybę – baimę būti niekuo, ištirpti kitame žmoguje ar minioje. Tai didžiausia visų žmonių problema. Žmogus apskritai toks įdomus tvarinys, kad skirtingai nuo visos likusios gamtos žino, jog gyvena vienas ir vieną dieną numiršta, o tai iškart atskiria jį nuo visos gamtos ir nuo kitų žmonių. Štai ir gaunasi, jog žmogus pasmerktas būti atskirtas, izoliuotas, tik žinojimą šį veja nuo savęs, bijo jo ir jūs čia ne tik kad ne išimtis, bet netgi labai tipiškai ir labai žmogiškai bijote.

Įdomu tik čia štai kas: bijodama vienatvės jūs tuo pat metu atkakliai atmetate santuoką – paplitusį būdą tos vienatvės išvengti. Ir panašu, jog atmetate dar vieną kelią – skubotą motinystę, kuri kaip būdas pabėgti nuo vienatvės irgi yra labai paplitusi moterų tarpe. Juk kai kurios moterys taip ir sako: “pasigimdžiau vaiką, kad nesijausčiau vieniša”. Motinystė be to – tai dar ir nemirtingumo iliuzija, nes žmonės dažnai pasako, jog „mūsų vaikuose mes pratęsiame save“.

Ne paslaptis, kad santuoka ir motinystė, atsiradę kaip pabėgimas nuo vienatvės ir mirties, ne visuomet atneša žmogui ramybę, vienybės ir bendrumo jausmą. Būna, kad moteris atsisako savęs ir „ištirpsta“ vyre, ūkyje, vaikuose. O būna, kad gyvena kitą kartą du žmonės – paaiškėja, jog tai dvi vienatvės po vienu stogu gyvena. Arba, jei viskas buvo dedama į vaikus, kai jie išvyksta iš namų, vėl ateina vienatvė. Tokios santuokos su nemylimu ir gimdymai dėl savęs atskleidžia, jog ne išeitys tai buvo, o tik išeičių iliuzijos. Tačiau apie tai jūsų amžiaus žmonės dažnai negalvoja, tiesiog veja nuo savęs tokias mintis. Tuokiasi ir gimdo.

Tad kas gi jūs per žmogus toks, kad neinate tradiciniais keliais?

Greičiausiai jūs esate žmogus, ieškantis ne iliuzijų, o kažko tikro. Kažkokios tikrosios vienybės, kažkokio tikro nemirtingumo ir kažkokios tikros meilės. O tie vyrai, su kuriais jus suvesdavo likimas, nekėlė jums šių jausmų ir jūs visiškai teisingai padarėte, kad nesusiejote su jais savo ateities. Ir ne kvailumu bei bailumu jums reikėtų save kaltinti, bet atvirkščiai – pagirti save už tai, jog pasielgėte drąsiai, nenuėjote tradiciniu keliu ir nepadarėte žingsnių iš baimės – iš baimės likti vienai.

Vietoj to jūs pasirinkote sunkesnį kelią – laukti, kada su vyru jus susies pasitikėjimas, meilė ir bendra ateitis. Nes iki šiol jūsų nuojauta jums kuždėdavo: „tai – ne jis“.

Tad kas gi atsitiko, jog jūs savęs negiriate, sau nedėkojate, o iš visų jėgų save maišote su purvu už išmintingą pasitikėjimą savo nuojauta? Štai šioje vietoje gali slypėti paaiškinimas, kas su jumis vyksta ir ką jums daryti.

Tikroji baimė, kurią jūs jaučiate – tai baimė savęs. Savęs tokios, kurioje telpa visa moteriška išmintis, visa žmonijos sukaupta patirtis, visa drąsa ir visas ryžtas. Vietoj to jūs imate apie save galvoti kaip apie nevertą, menką žmogystą, kuri nuolat daro kvailas klaidas ir praranda kažkokius šansus. Sutikite, kad tuomet teisi ne jūs, o „visi“ ir jūs nesiremiate savo nuomone, o imate klausytis minios, kuri jums kužda: “nebūk kvaiša – pažiūrėk, koks rimtas vyras. Na, nemyli dabar, pamilsi vėliau. O metai juk bėga, ta ką, taip ir nori likti senmerge?“

Tai nėra išmintingas balsas, todėl, kad jo vienintelė idėja yra tokia: “Daryk, ką daro visi, tada nesigailėsi“. Beje, ar jūs daug pažįstate žmonių, kurie nesigaili dėl to, ką padaro? Gailisi daug kas. Klysti, sako, apkritai yra žmogiška, o juk tie, kas klysta, juk ir yra ta dauguma, tai yra „visi“.

Tačiau argi jūs dar nesupratote, kad jūs nesate „visi“? Juk jei jūs būtumėte kaip visi, nerašytumėte jūs jokių laiškų, nedarytumėte jūs jokių valymų ir nebėgtumėte nuo altoriaus. Tai, kad jūs visą tai darėte, rodo, kad instinktyviai ėjote savo, o ne minios keliu, klausėtės savo, o ne žmonių nuomonės, o tikroji jūsų baimė buvo likti niekuo. Taip, prarasti save, tapti minios dalimi, ištirpti toje minioje ir taip numirti, liekant bevardžiu tos minios lašeliu…

Tuomet gali būti, kad nenoras daryti tai, ką daro visi, nėra joks jūsų kvailumas, o yra išraiška svarbaus žmogaus poreikio – būti individu, išskirtiniu, tokiu, kurio su kitais nesumaišysi. Uždavinys, kurį dėl istorinių priežasčių lengviausiai pavykdavo įvykdyti vyrams, ir dėl kurio moterys ėmė rimčiau kovoti tik prieš kokį šimtą su puse metų.

Šiuolaikinė moteris turi šią teisę – netekėti ir negimdyti vaikų. Pradėkite nuo šios minties. Patikėkite ja. Ir patikėjusi atsikvėpkite – jūs neprivalote nei tekėti, nei gimdyti, nei dabar, nei ateityje. Tačiau tai nereiškia, kad jūs negalite ištekėti ir pagimdyti. Tačiau tik tuomet, kai jūs nebijosite būti viena.

O tam, kad jūs nebijotumėte būti viena, jums teks dar įdėmiau ir su dar didesne pagarba įsiklausyti į savo mintis, norus ir intuiciją. Jei jums tai reikalingas padėjėjas iš šono – psichologas, psichoterapeutas, kunigas – dar geriau. Jei ne, atraskite save per meną, meditacijas, knygas, kūrybą. Ir pastebėkite, kad iš tiesų jūs niekada nebūnate viena- ne tik dėl to, kad jus nuolat supa su jumis susiję žmonės, gamta, jūsų broliai ir seserys, jūsų tėvai ir protėviai, draugai ir kaimynai… Bendrumą su jais atrasite sužinojusi, jog jie tokie pat, kaip ir jūs – su savo vienatvės baime ir baime ištirpti tarp kitų žmonių. Tačiau svarbiausia yra tai, jog jūs ne viena, kai draugaujate su savimi, su savo sielos gelme, kurioje telpa visa Visata.

O tada, atradusi ryšį su savimi, jūs ir atrasite ryšį su vyru, kurio taip norite ir kurio taip bijote norėti…

Olegas Lapinas