Kažkas kažkada pasakė, kad gyventi šeimoje yra geriau, negu būti vienam. Pasakė, ir visi ėmė kartoti: „šeima – tai lizdas“, „šeima – tai užnugaris“, „šeima – tai  jėga“. Tačiau niekas niekada neatkreipdavo dėmesio į tai, kad šeima kažkiek prieštarauja asmeninei laisvei ir šiame lizde bei užnugaryje yra savų spąstų ir klampynių. Retsykiais tai rojus, kartais – tikras pragaras.

Štai maža, bet labai jums pažįstama scena. Jūs norite pamatyti gerą filmą, kurį televizija rodo kartą per metus. Jūs įsitaisote prie televizoriaus… ir štai jūsų vaikas kategoriškai pareiškia, kad žiūrės veiksmo filmą. O vyras išvis nori žiūrėti sportą. Žinoma, galima nueiti prie mažo televizoriuko, bet kodėl jūs turite taikstytis? Kai būdavote vaikas, nedrįsdavote tėvams nurodinėti, ką žiūrėti! Jus apima tylus nepasitenkinimas, ir net jei jūs randate kompromisą, viduje lieka lengva nuoskauda. „Jei aš gyvenčiau viena, – svajojate jūs – aš žiūrėčiau ką noriu ir kada noriu“.

Tai – tik nedidelis kolektyvo ir asmens konfliktas.

Žymiai didesnis konfliktas bręsta tarp augančios kartos ir suaugusiųjų. Jūsų vaikai ateina į paauglystės amžių ir štai prasideda nesusipratimai. Paauglys sūnus nieko nenori. Ne, tai ne visa tiesa. Jis svajoja tik apie vieną – galingą kompiuterį ir draugus. Jūsų dukra nuolatos iki trečios nakties užtrunka vakarėliuose, o po to kvepia cigaretėmis ir alumi. Ji nenori mokytis, o apie ateitį turi miglotų svajonių, pavyzdžiui, pavalkatauti po Europą ir kaip nors prasigyventi iš gatvės koncertų. Abu vaikai visiškai nesitvarko rūbų, sumėto juos tiesiai ant grindų ir nieko neveikia namuose. Jūs pakraupusi. Klasės auklėja prašo susirūpinti vaikais, tėvas nusišalina ir jūs eilinį kartą pagalvojate: „neturėčiau aš šių vaikų, ramiau miegočiau. Argi to aš juos mokiau? Kas iš jų bus? Niekas. Sūnus šluos gatves, o dukra dirbs prostitute“. Jūsų šeimos gyvenimas atrodo beprasmiškas, nes jūs norėjote gražių, sukalbamų, darbščių vaikų, o matote nevalas, slunkius ir dykaduonius!

Tai – tik nedidelis šeimyninis nusivylimas.

Žymiai didesni nusivylimai laukia santykiuose su sutuoktiniu. Ilgai ir kruopščiai jūs rinkotės vyrą, kuris atitiktų jūsų įsivaizdavimą. Jūs atmetėte kelis variantus su geru seksu (jis buvo geras, nes vyriškiai daug praktikavosi, o tai reiškia, kad nebuvo labai ištikimi). Jūs vos nesusidėjote su pasiturinčiu pagyvenusiu užsieniečiu (jis žadėjo pildyti visus jūsų įgeidžius, bet jūs atmetėte santuoką iš išskaičiavimo dėl neturtingos meilės). Dabar jūsų seksualinis gyvenimas artėja prie nulio, o metai bėga, ir tų gerų seksualinių partnerių atgal nepriviliosi. Kai kurias svajones apie gerą materialinį gyvenimą jūs vis dėlto išpildėte, tačiau niekas jūsų neperspėjo, kad tai kainuos tiek pastangų, ir kad vyras taip ilgai sėdės darbe, kad grįžęs norės tik miego. Jūsų svajonė apie šeimyninius vakarus prie vieno stalo tėra tik gražus paveikslukas iš filmo ar knygutės. Visi valgo atskirai, ir kiekvienas pramogauja savo kampe. Jūs eilinį kartą pagalvojate, kad meilė yra tik begalinė tolerancija ir visai nepanaši į jaunystės įsimylėjimą. Įsimylėjimas prasideda nuo to, kad matai tik privalumus. O meilė prasideda nuo to, kad imi pakęsti trukumus.

Tai – tik nedidelis šeimyninis atradimas.

Žymiai svarbesnis atradimas yra tas, kad tik šeimoje mes leidžiame sau būti itin pikti ir netolerantiški. Kažkodėl su draugais ir bendradarbiais ir jūs, ir vyras susilaikote nuo kandžių pastabų, būnate sąmojingi ir suprantantys, laikotės asmens higienos ir mandagumo. O štai vienas su kitu jūs kažkodėl pratrūkstate riksmu, išmėtote po kambarį visokias panaudotas servetėles ir blogai nuleidžiate vandenį. Jūs pastebite vienas kito trukumus ir ginčuose „spiriate žemiau juosmens“. Juk, atrodo, kaip tik su artimais žmonėmis mes turėtumėme būti ypač taktiški ir malonūs. Bet kaip tik su jais esame siaubingi egoistai ir netgi sadistai. O santykiai su senais tėvais ir uošviais išvis atskleidžia mums, kokie mes esame nedėkingi ir netolerantiški… Ir štai mes atrandame, kad šeima – tai anaiptol ne jaukus ir minkštas lizdas, o greičiau kažkokia vieta, kur mes būname su savo kitu – nelabai gražiu veidu ir paliekame po savęs kitus – nelabai gražius produktus.

Bet tai tik dalis didžiosios šeimyninės paslapties.

Ši paslaptis, pasirodo, yra tokia: šeima visiškai nepanaši į parodomąjį pasirodymą scenoje. Ji niekad nebūna užbaigtas kūrinys, nes visą laiką vystosi kartu su mumis. Šeima visiškai nėra vieta, kuri parodo, kokie mes geri ir žmogiški. Labai dažnai ji parodo, kokie mes esame iš tikrųjų – ir žmogiški, ir nežmogiški. Šeima – tai tiesiog vieta, kur potencialiai gali užgimti meilė. Vaikystėje – tai tėvų meilė mums. O mes, nors ir sakome, kad mylime mamytę ir tėvelį, iš tiesų tik mokomės mylėti. Susituokę mes pradedame ne tik imti, bet ir atiduoti – ir tai jau mūsų maža meilė. Ir tik perlipę per visus šeimos spąstus ir perbridę per visas jos klampynes, mes pagaliau galime atiduoti tą didelę meilę, kurios buvome išmokę.

Prisiminkime Adamsų ir Simpsonų šeimas. Jose gyvena visai ne idealūs, o normalūs žmonės. Kartais net labai keisti. Tačiau nei vienas iš jų neišmainytų savo šeimų į bet kurias kitas. Gerbkime savo šeimą – mažą  unikalų pragarą ir mažą unikalų rojų vienoje vietoje.

Olegas Lapinas