Mes žinome, kaip nusiraminti. Mes netgi žinome, kaip tai padaryti sveikais būdais. Tačiau kaip atvirkščiai – suaktyvėti? Ką daryti, kai nieko nesinori, t.y. esi apatijoje ir sąstingyje? Ar įmanoma išmokti norėti?

Klausimas nėra lengvas, kadangi šiuolaikinė psichiatrija siūlo tik vieną kelią – diagnozuoti būseną kaip depresiją ir priskirti jai sukurtą naujausią antidepresantą. Kuris, be jokios abejonės, praėjo patikrinimą su naminiais gyvūnėliais ir yra išbandytas su pacientais. Ir šis stebuklas, be abejo, nemažai jų daliai palengvino išėjimą iš depresijos. Ką patvirtino specialūs klausimynai, susidedantys iš  tokių teiginių  kaip, pavyzdžiui, „ryte man dažnai nesinori keltis“, „ateitis atrodo beprasmiška“ bei „kartais ilgam netenku apetito“. Naujausias vaistas, žinoma, yra labai brangus, todėl reikalinga, kad valstybė jį kompensuotų. Ir klausimas „kaip išmokti norėti?“ labai logiškai pakeičiamas veik politiniu klausimu „iš kur gauti pinigų kompensacijoms?“ bei „kaip įtakoti ministrą, kad jis įtrauktų vaistą į kompensuojamų vaistų sąrašą?“.

Tačiau prisipažinkite: visa tai labai toli nuo jūsų. Sąstingis, apatija ir nenorėjimas nieko norėti anaiptol ne visuomet reiškia depresiją. O jei ir reiškia, didelė tikimybė, kad į jokius psichiatrus jūs nesikreipiate. Nes labai natūraliai jums nesinori virsti ligoniu. O norisi tiesiog pasakyti, jog jus apėmė sąstingis. Epitetai, kuriuos jūs naudojate, būna tokie: „apkerpėjau“, „apsisamanojau“, „aptingau“, „gyvenu lyg rūke“, „nejaučiu gyvenimo skonio“. Jeigu jūs skaitėte rusų poeto Puškino poemą „Jevgenijus Oneginas“, ten ši būsena apibūdinta labai paprastai (psichiatrai tuomet ja neužsiminėdavo):

Короче, русская хандра

Им овладела понемногу

Он застрелиться, слава богу,

Но к жизни вовсе охладел.

Oneginas „persisotino“ baliais, naktiniu gyvenimu, moterimis ir netvarkingu gyvenimo būdu. Ir tiesiog išvažiavo į provinciją. Ten, beje, jis irgi išliko šaltas ir abejingas romantiškai vietinės bajoraitės Tatjanos meilei, beveik iš nuobodulio nušovė dvikovoje draugą ir išvyko keliauti. Po kelionių jis jau grįžo į sostinę atsigavęs. Tačiau dabar jį pasitiko atšalusi Tatjana.

Taip,  jei XIX amžiuje jūs vis dėlto kreiptumėtės į gydytoją su panašiais skundais,  jums patartų padaryti tą patį – kur nors pakeliauti.

Pirmas kelias išeiti iš sąstingio ir yra lietuviams pažįstamas įprotis pajudėti erdvėje – dažniausiai į šiltus kraštus. Iš čia į ten – štai kas priduoda gyvenimui ritmo. Norite jūs to, ar nenorite, bet naujoje vietoje paaštrėja pojūčiai, nes įsijungia orientaciniai refleksai. Žinoma, ne visuomet gali sau leisit keliauti. Tačiau dėl visa ko prisiminkime tai…

Tačiau ką daryti užkietėjusiems namisėdoms? Jie turi vieną neatsiejamą psichinį procesą – vaizduotę. Vaizduotė padeda jiems keliauti laike.

Antras kelias išeiti iš sąstingio – nukeliauti į savo praeitį. Mes turime giminės fotografijų albumus, mes turime vieną kita močiutės daiktą. Mes galime nuvykti į vaikystės miestą. Mes galime netgi sudalyvauti šeimos konsteliacijos seminare ir išgyventi praeitį su visomis emocijomis. Mes sugebame iš naujo atrasti mūsų šeimos paslaptis ir detektyvus. Pamenate „Da Vinči kodo“ herojaus keliones? Iš esmės jas inspiravo didžiosios praeities paslaptys.

Trečias kelias – fantastika. O kas draudžia mums keliauti į ateitį? Kiek mažų dailininkų šiuo metu piešia fantastinius ateities miestus, galingus kosminius laivus, kuria fantastinę prozą, žaidžia kompiuterinius žaidimus apie tolimą ateitį? Ar galite jūs įsivaizduoti tokį žmogų apimtą apatijos?

Ketvirtas kelias – pažinimas. Paieška – savotiška kelionė iš nežinomo taško į žinomą. Tai inspiruoja ieškančią širdį. Atskleisti paslaptį, sužinoti, kas vyksta atomo viduje, ką atkasė Marse mažas visureigis ir ką ten atras Visatos sandaroje naujas greitintuvas? Niekada mūsų nesupdavo tiek daug mokslo populiarių knygų, interneto puslapių. O kur dar neatskleistos faraonų, toltekų, paslėptų lobių paslaptys?

Tačiau ir po pažinimo kelionių kartais ateina nuovargis. Ir tuomet mus gali padėti dar dvi žmogaus sielos priešpriešos, vedančios mus iš sąstingio dviem keliais:

• Penktasis kelias – priešprieša tarp to, kas būtina ir to, kas neįmanoma;
• Šeštasis kelias – priešprieša tarp gėrio ir blogio.

Suradę, kas pasaulyje neįmanoma,  mes galime paversti tą dalyką būtinu:

• Neįmanoma užkopti į milžinišką kalną – užkopsiu! Ir alpinizmas tampa būtinu.
• Neįmanoma skristi dangumi – sukursiu skraidantį aparatą! Ir skrydžiai irgi pasidaro būtini.
• Neįmanoma nuogam išsėdėti ledo gabale ar po vandeniu – išsėdėsiu! Ir būtinais tampa fakyrų triukai.
• Neįmanoma anksti atsikelti ir pabėgioti po mišką, o aš pabėgiosiu…ir rytiniai pasibėgiojimai tampa būtini.
• Ar jūs bandėte išmokti žongliruoti su trimis obuoliukais? Labai rekomenduoju apėmus apatijai…

Priešprieša tarp gėrio ir blogio – labai plati sąvoka. Mes  galime atrasti aibę negerovių  aplinkui ir savyje bei imti su jomis kovoti. Žinoma, kovodamas su blogiu aplinkui save neretai tampi fiureriu, tačiau sąstingio tikrai nejauti – misija juk didinga! O štai kovodamas su blogiu savyje tampi tobulėjančia asmenybe. Solidarizuojiesi su šviesiaisiais žmonijos atstovais. Proto tamsumas, fizinė negalia, dvasinis skurdas – visa tai puiki pradžia keliui į žinojimą, sveikatą, sielos dosnumą.

Na ką, prie vaistų ir kelionių mes, atrodo, pridėjome nemenką sąrašą. Ar vis dar atrodo, kad negalima išmokti norėti?

Olegas Lapinas