Juodas pavydas – štai koks jausmas ima mus graužti. Kyla jis iš trijų šaltinių:

• Lyginimo savęs su kitais, kitų naudai;
• Negalėjimo jausti kitų žmonių jausmų, t.y. užuojautos stokos;
• Netikėjimo savo sėkme.

Jūs pasakysite, kad tokiais momentais mums reikia, kad kas nors mus palaikytų. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Kam teko palaikyti pavydo apimtą žmogų, pastebėjo, kad jis nuo to darosi dar piktesnis. Kodėl?

Juodai pavydėdami mes užsidarome nuo aplinkinių. Kartu jausdami pavydų pyktį  ir nepasitikėdami savimi, mes pradedame reaguoti paradoksiškai. Štai kas nors, pastebėjęs mūsų niūrią nuotaiką, mums rodo meilę ir dėmesį, o mes piktai atšauname: atstok nuo manęs! Mes negalime priimti meilės, kadangi patys savęs nemylime. Kitą kartą mums net reikia apjuodinti, pašiepti ir sumenkinti geradarį, kad jis nesidžiaugtų savo moraliniu pranašumu. Pavydas ir čia lieka pavydu, tik dabar mes pavydime geradario sugebėjimo daryti mums gera. Mums reikia diskredituoti jo pastangas!  Tarkime, alkoholikas, kurį ilgą laiką narkologai ir psichologai sėkmingai gydė nuo alkoholizmo, paskutinę gydymo dieną ima ir prisigeria. Vaikas, kurį vargais negalais jūs privertėte lankyti mokyklą, ima ir pabėga iš jos. Jie nenori leisti mums pajusti savo pergalės, nes jei mūsų pagalba būtų efektyvi, tai reikštų jų pralaimėjimą!

Taip, kartais mes save skriaudžiame žymiai labiau, nei mus skriaudžia aplinkiniai. Šis faktas yra pakankamai mažai žinomas aplinkiniams. Priimta manyti, kad mes esame pasyvios aplinkybių aukos.

Iš tiesų mums paprasčiau jaustis aplinkinių aukomis, negu prisipažinti, kad esame savęs paties aukos. Ir kad visa tai atrodytų dar gražiau, mes ne visai sąmoningai pabandome priversti kitus būti tokiais blogais, kad mūsų bloga savijauta ir menkumas taptų tiesiog natūralia to pasekme.

Geriantis sutuoktinis purvu sutepa ką tik žmonos išplautą kambarį. Žmona ima ant jo šaukti. Tuomet jis prisigeria vėl, nes „jį užkniso“, t.y. pakęsti rėkiančios žmonos be narkozės jis negali.

Neklusnus vaikas eilinį kartą pameta mobilų telefoną. Įsiutęs tėvas vos netrenkia jam. „Matai – aš negaliu su tavimi gyventi, nes tu nemyli manęs“ – tragišku balsu atsako vaikas ir trenkęs durimis dingsta iš namų.

Svečias, besiskundžiantis aplinkinių nesupratingumu ir egoizmu, dėl neatsargumo apverčia jūsų stalą ir netyčia pradegina cigarete jūsų kilimą. Jis pasiskolina iš jūsų pinigų ir ilgai neatiduoda. Jūsų kantrybė vieną dieną baigiasi ir jūs ryžtatės nemaloniam pokalbiui? Jis su pasitenkinimu sako: „taip ir maniau, kad visi žmonės mane skriaudžia – tu toks pat egoistas, kaip ir visi“.

Kartais sakoma, kad prieš pavydą geriausias vaistas – krikščioniškas tikėjimas. Jei jūs matėte „AXX“ festivalio filmuką, tai tikriausiai įsiminėte epizodą apie atsiskyrėlį, kuris priglaudė savo trobelėje nukankintą nusikaltėlį. Galiausiai nusikaltėlis jį apvagia, tačiau prieš išeidamas pamato Šventąją dvasią. Atsiskyrėlis iš pavydo padega jį savo troboje – juk Šventoji dvasia turėjo apsireikti jam, geram ir pamaldžiam, o ne kažkokiai padugnei! Karti tiesa šiame filme yra tokia: pavydas neaplenkia nei krikščionių, nei budistų… Kitas dalykas, koks jis. Rusų religinis filosofas V. Solovjovas kažkada rašė, kad gėris mūsų sieloje yra veiksmingas tik tuomet, jei mes jaučiame kažkur šalia dar tobulesnį gėrį.

Pavydo jausmas nebūtinai būna juodas. Kartais jis tampa baltu, t.y. įkvepiančiu sekti paskui kitus žmones. Kai mažas vaikas žino, jog anksčiau ar vėliau išaugs, jis su baltu pavydu žiūri į suaugusiuosius ir sako: „na nieko, kada nors ir aš užaugsiu ir būsiu toks pat, kaip jūs“.

Kad įvyktų ši transformacija, reikia padaryti trigubą ėjimą:

• Lyginti save su pačiu savimi, tik mažiau pasiekusiu („kažkada aš nemokėjau nei vaikščioti, nei plaukti, nei važinėti su dviračiu“);
• Jausti kitų žmonių jausmus („kažin kaip jaučiasi mano kaimynas su savo puikia mašina ir gražiais namais, kai sužinojo, jog jo vaikas serga diabetu?“)
• Tikėti savo sėkme.

Paskutinis punktas yra pakankamai dažnas įvairiose patarimų knygutėse. Galima pagalvoti, kad tikėjimas Dievu, kuris buvo būtina gyvenimo sąlyga per visą krikščioniškąją epochą, dabar virsta nauju reiškiniu – narcisizmu, t.t. tikėjimu, kad esi visapusiškai geras ir galingas. Tikėjime savo jėgomis iš tiesų yra nemaža dalis sveiko narcisizmo, tačiau kam jo stinga, gali papildyti jį tikėjimu į Dievą, į savo išskirtinę padėtį, į Rojų, į gerąją karmą, į telepatinius ir ekstrasensorinius sugebėjimus. Pagydę savo meilės ir pagarbos alkstančią sielą, mes pagaliau aprimstame. Juodas pavydas išnyksta. Pasirodo saulė, kuri reiškia, kad mes ir vėl tapome žmonėmis: „Hey you, with pretty face! Welcome to human race!“

Olegas Lapinas