Štai jūs laukiate namuose savo sutuoktinio. Jis žadėjo padėti jums su mašina, ar su remontu, ar su vaiku. Praeina kantrybei skirtos minutės, valandos. Jis pasirodo gerokai pavėlavęs ir teisinasi savo užimtumu.

Viduje jūs jaučiate pyktį, nusivylimą, nuoskaudą. Tačiau kiek procentų atvejų šis jausmas virsta tikrove ?

Jei tai būna keliais, tarkime, dešimt procentų atvejų – greičiausiai, jūs esate žmogus, “virškinantis” emocijas. Kaip mes sakome, “jums būdingas vidinis emocijų perdirbimo stilius”. Kodėl taip yra, suprasti nesunku: jūs žinote, kad atvirai reikšdama jausmus, sugadinsite santykius. Tai tik knygose rašoma, jog jausmus reikšti sveika. Karti patirtis sako jums: atvirai reikšdama pyktį, jūs susilaukiate atgalinio pykčio, arba bent įsižeidimo. Kam jums to reikia?

Todėl jūs taupote savo išraišką, bent iki tol, kol jūsų galutinai neišves iš pusiausvyros. Ilgainiui tai tampa automatinių įpročiu. Jūs tiesiog negalite pykti, matant pyktį sukėlusį žmogų prieš save, ir vietoj jo nejaučiate nieko. Arba net liūdnai nusišypsote su žodžiais “myliu”, o gal net su tikru meilės jausmu imate vakarieniauti.

Žinoma, šiuo atveju atrodo, kad tai ir yra normalus jausmų išraiškos “marinimas”. Tačiau būkite dėmesingesnė: ar tikrai jūsų nusivylimas ir pyktis mirė?

Po kiek laiko jūs pastebite, kad visiškai netyčia padarote sutuoktinio atžvilgiu tam tikrų klaidų. Štai jūs užmirštate, kad jis jūsų prašė nedėti svogūno į sriubą. Ir įdedate… Štai jūs nekaltu tonu duodate jam knygą su žodžiais “Švieskis”, į ką jis pusiau juokais atsako: “tai ką, laikai mane atsilikusiu?” Štai jūs kažkodėl nenorite su juo mylėtis. Ir pretekstas lyg yra – nuovargis. Arba bloga savijauta. Galvą skauda, pavyzdžiui.

Ir tik praėjus dienai – kitai jūs nežinia kodėl užsiplieskiate! Jus užgauna vaiko blogas elgesys mokykloje. Ir anksčiau jūs kalbėdavotės apie tai su vyru. Tačiau kas čia dabar darosi su jūsų liežuviu? Jis tarsi pats kalba siaubingus dalykus. Prasideda tie dešimt procentų, kai jūs reiškiate jausmus. Ir procentai tie skamba smogiančiai: jūs prisimenate, kaip kvailai jūsų vyras pasielgė užvakar autoservise. Jūs nežinia kodėl ištraukiate į šviesą jo 10 metų senumo romaną. Jūs pavadinate vyrą idiotu ir kiaule. Jums kažkodėl parūpo jo nemokėjimas leisti pinigus ir neskoningos muzikos kolekcija… Žodinė lavina lyg ugnikalnis nudegina jūsų vakarą. Galų gale viskas gali baigtis durų trankymu ar bent nusisukimu lovoje. Kuo tai baigiasi?Teisingai, tuo, ko jūs būtent ir nenorėjote. Panašu, kad norėdami išvengti konflikto jūs konfliktą tik sustiprinote.

Taip yra neatsitiktinai. Emociniai procesai į mus įdėti vienareikšmiškai: jie turi vykti viena kryptimi – iš vidaus į išorę. Taip jau sutvarkytas mūsų organizmas, kad tai, kas kyla krūtinėje, būtinai turi išeiti per gerklę. O tai, kas kyla pilve – per atitinkamas angas. Jei mes ir atskiriame kūną nuo sielos, tai tik teorijoje. Realybėje mes esame vientisi: kūniški-emociški-protiški.

Tarp kitko, būtent todėl prieš egzaminą mes viduriuojame. O dėl meilės atsidustame. Kūnas su jo judesiais neatsiejamas nuo kylančios emocijos su emociniais judesiais.

Todėl kiekvienas mūsų išgyvenimas, nors ir kyla lyg sieloje, linkęs per kūną materializuotis, tai yra, virsti veiksmu. O nuo impulsyvių veiksmų nukenčia daiktai. Todėl nešiodami viduje neišreikštą pyktį mes netyčia plėšome rūbus, daužome puodelius bei paliekame įjungtą lygintuvą.

Žinoma, konstruktyvūs jausmai gimdo konstruktyvius veiksmus: iš čia ir gėlės, ir bučiniai, ir geras seksas, ir kulinarija, ir rūpestingas “duokš nuimsiu nuo tavęs dulkelę”. Ir, žinoma, vaikai – tai įdomiausia mūsų jausmų materializacija.Tai kas gi mums belieka?

Belieka pripažinti, kad racionalioji mūsų sielos dalis – tai tik dalis. Ir jausmas, tarp kitko, duotas tam, kad mes būtumėme vientisi, t.y. neatsietumėme jausmų nuo proto ir nuo kūno. Jei mes bandome tai daryti, mums anaiptol ne visuomet pavyksta likti “racionaliais pozityvistais” ar “geraširdiškais kompiuteriais”. Mes tik kuriam laikui atidedame visiškai neracionalų proveržį. Pamenate filmą “Šokoladas”? Kaip vietos meras – didelis puritonas – filmo gale prisiryja šokolado? Štai taip būna su viskuo, kam sakome per daug griežtą “negalima”.

Tiesa, jei jūs devyniasdešimt procentų atvejų reiškiate pyktį, ar negali būti, kad “uždrausta” jums jausti meilę ir norėti patikti? Laukite atomazgos – visa tai gali parsiveržti gan audringai. Su ašaromis ir maldavimais: “mylėk mane”.

Todėl gerbkime savo jausmus – mes galime žiūrėti į juos lyg į vidinius burtininkus. Jie žodį paverčia daiktu. Paplokime jiems už tai.

Olegas Lapinas