Kažkada pavyduliavimas buvo laikomas meilės įrodymu. Juk mylimas žmogus – tavo nuosavybė. Vadinasi, kai kas nors į šią nuosavybę kėsinasi, natūralu pavyduliauti. O jei nepavyduliauji – tai ir nemyli. Todėl pavyduliaujančiam vyrui moteris galėjo pasakyti: „Dabar tikrai matau, kad tu mane myli“.
Vėliau ši pažiūra pasikeitė. Meilę atskyrė nuo nuosavybės jausmo. Pavyduliavimą ėmė laikyti savininkiškumo ženklu. O būti savininku pasidarė nebemadinga, nes pasaulyje buvo pasmerkta ir netgi panaikinta vergovė, o moterys išsilaisvino iš vyrų. Ir pavyduliaujančiam vyrui žmona gali pasakyti: „Tu turi problemų. Eik gydytis“. Ir pavyduliaujančią žmoną vyras gali atvesti pas psichoterapeutą: „Ji nesveikai pavyduliauja“.
Pavyduliaujantis žmogus, išgirdęs šiuos žodžius, pasipiktina. Niekas nesupranta, kad jis – ne ligonis. Jo viduje gyvena sena pažiūra. Jis tiesiog labai stipriai myli savo sutuoktinį! Ir jo pavyduliavimo jausmas kyla netyčia. Tiesiog kyla ir viskas. Ypač jei sutuoktinis dalį dienos arba kelias dienas praleidžia be jo nenuilstamos kontrolės. Kontrolei arba niekas papildomai nenaudojama, arba naudojamos visos šiuolaikinės technologijos:
- Telefoninis lokatorius;
- Mobilaus telefono skambučių išklotinė;
- Diktofonas;
- Video kamera;
- „Blakė“;
- Elektroninio pašto patikra;
- „Skype“ ir socialinio tinklo pokalbių patikra;
- Samdomas seklys.
Artimiausioje ateityje prie to turėtų prisidėti nuolatinis vizualinis mylimo žmogaus stebėjimas per palydovą su ypač tikslia pozicionavimo sistema. Sutuoktinį bus nuolat įmanoma matyti iš viršaus!
Ar gali būti, kad tai nepadeda? Gali, tačiau tai gali būti traktuojama ir kaip ypatingas sekamosios gudrumas: ji moka išsiskuti, o pati flirtuoja su kitais. Arba tik galvoja flirtuoti. O iš tiesų ir mylisi, vos tik atsiranda proga. Šios fantazijos labai skaudina, bet jos kyla automatiškai. Tau pasako: „Apsiramink, tu išsigalvoji“, – ir tu trumpam apsiramini. O po to – vėl. Ypač jei užtaikai ant geradėjo, kuris tave „paprotina“:„nebūk naivus, visos jos tokios (visi jie tokie)“. Tai dar labiau įtikina: esi meilės trikampyje. Tave mulkina ir vedžioja už nosies.
Jeigu techninės priemonės neprieinamos ar jų neleidžia naudoti įsitikinimai, tuomet esi priverstas taikyti nuo Sokrato bei inkvizicijos laikų žinomus žodinio tardymo metodus. Jų metu žmogus apipilamas klausimais, su kuriais turi sutikti. Galų gale jį privedi prie prieštaravimų sau, o tuo pačiu prie prisipažinimo. Sokratas privesdavo prie to, kad žmogus klysta. Inkvizitoriai – prie to, kad žmogus turi ryšių su velniu ar tiesiog yra eretikas. Išsisukti iš prisipažinimo neįmanoma, nes tai, ką norisi įrodyti, visuomet gali būti įrodyta. Iš čia kyla du klausimai. Kaip reaguoti į pavyduliaujantį sutuoktinį? Kaip pačiam atsikratyti pavyduliavimo, jei suvoki, kad jis nesveikas?
Į pavyduliaujantį sutuoktinį galima reaguoti šitaip:
Pasakyti: „tau reikės labai ilgai stengtis, kol aš iš tiesų užsinorėsiu padaryti tai, kur tu mane stumi“.
Ši frazė remiasi prielaida, kad pavyduliaujantis žmogus visuomet mato ne savo sutuoktinį, koks jis yra. O tokį, koks jis potencialiai gali būti. Pasąmonėje glūdi potencijos, priešingos sąmoningam „aš“. Bet kuri ištikima žmona pasąmonėje yra potenciali kekšė. Bet kuris teigiamas vyras pasąmonėje yra palaidūnas. „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“. Ir dar Karlas Jungas mokė, kad žmogus su amžiumi vis labiau jungiasi su savo sielos „šešėliu“, t.y. su pasąmone. Kuo daugiau laiko praėjo ir kuo žmogus buvo teigiamesnis, tuo labiau jis darosi įtartinas! Bomba tiksi. Todėl pavyduliaujantis sutuoktinis tiesiog neišgali sulaukti, kol „šešėlis“ virs tikrove. Ir pats to nesuvokdamas, skubina šį procesą. Tad kodėl jo neperspėjus: „Tau reikės dar ilgai stengtis ir ilgai laukti!“ Jei jūs nesate linkusi į svetimavimą, tai bus tiesa. O dėl potencijų, slypinčių pasąmonėje – kas gi ką gali garantuoti?
Kitas būdas yra senas, kaip pasaulis: atsipalaiduoti ir pasimėgauti, kaip senų laikų moteris: „Jei tu pavyduliauji, tai ir myli“. Žinoma, šitokią frazę visiškai nuoširdžiai gali ištarti tik moteris, sąmoningai suvokusi, kad yra savo vyro vergė ir jis teisus, kad ją įtarinėja – nenori prarasti. Tas pats tinka ir vyrui, sutikusiam tapti savo valdovės nuosavybe: dabar matau, kad tau rūpiu.
O ką daryti pačiam pavyduliaujančiam, jei jis suvokia, kad pavyduliauja liguistai?
Jis gali pasakyti sau: „Nepavyduliauti aš negaliu“. Tačiau aš galiu pavyduliauti gražiau! Tuomet jam reikia pasiimti į rankas nuo vidurinės laikų neskaitytą knygą. Tai – Šekspyro „Otelas“. Ir garsiai perskaityti Otelo monologą, skirtą Dezdemonai. Skaityti reikia gražiai, garsiai, operos dainininko balsu, ritmiškai, linguojantis ir po truputį pereiti į giesmę. Giesmė turi skambėti taip didingai, kad tas, kam tu pavyduliauji, pradėtų tavimi žavėtis. Žinoma, gali būti, kad ji pradės juoktis ar sakyti, kad tu beprotis. Į tai reikia atsakyti graudžia pauze, o vėliau vėl užtraukti demaskuojantį monologą. Galų gale sutuoktinė pasiduos. Tu pavergi ją savo galia. Niekas kitas jai to nedainavo. Jai išvis niekas nedainavo. Ir ji – tavo. Nes grožis yra baisi jėga.
Olegas Lapinas