Tikriausiai, nė vienam teko girdėti išsireiškimą „infantilus“. Kitaip sakant, „nesubrendęs“. Taip pat teko girdėti posakį „suvaikėjęs“. Visus šiuos posakius žmonės vartoja norėdami sukritikuoti. Iš to kyla išvada: būti vaikišku, nesubrendusiu – blogai. O štai elgtis brandžiai, suaugti – gerai.
„Infantiliu“ vadiname vyrą, kuris daug metų „laksto paskui sijonus“ ir nesiima atsakomybės už vaikų auginimą. „Nesubrendusia“ vadiname moterį, kuri paaukoja viską, kad tik išsilaikytų šalia ją išlaikančio, bet jos negerbiančio ir nemylinčio vyro.
Tačiau yra keli pastebėjimai. Vienas padarytas mano kolegos rusų psichoterapeuto Vladimiro Levi. Jis pasakė : „Kiekvieno žmogaus sielos 90 % sudaro vaikas“. Tai ne hipotezė ir ne kalambūras, o daug metų su žmonėmis iš arti šnekančio profesionalo išvada. Ji reiškia, kad dauguma žmonių, kurie pagal pasą ir fizinius duomenis nebėra vaikai, viduje jais jaučiasi ir savo reakcijomis vaiką primena. Šventųjų nėra mūsų tarpe. Jei mes galėtumėme matyti, ką solidūs rimti dėdės ir tetos išdarinėja, kai jų niekas nemato, mes, tikriausiai, negalėtumėme to paneigti. Dauguma mūsų yra truputį panašūs į Poną Biną.
Kita pastaba susijusi su žodžio „vaikiškas“ pozityvia reikšme. Ją išsakė Jėzus Kristus, pasakęs apie tikėjimą: „būkite kaip vaikai“. Vaikiška sielos dalis taip pat siejama su kitomis pozityviomis savybėmis: spontaniškumu, smalsumu, betarpiškumu, atvirumu naujovėms, nekaltumu. Teigiama, kad tie žmonės, kurie iki žilos senatvės „išlaiko ryšį su savo Vidiniu Vaiku“ duoda pavyzdį kitiems, yra jaunatviški, gyvybingi ir sveikesni už tuos, kurie pavirsta viską žinančiomis niurzgomis ir tyliais namų despotais.
Taigi, mes galime patikėti, kad jei mums ir nepatinka „vaikiškumas“ mūsų ir kitų suaugusiųjų žmonių elgesyje, mes turime susitaikyti, kad vaikiškų reakcijų vis vien mumyse yra labai daug ir galbūt geriau yra jų nekritikuoti, o pripažinti ir netgi džiaugtis, kad jie mumyse išlieka. Žinant, kai vaikiškume yra dvi pusės: ir „bijau, nedrįstu, nemoku“, ir „pabandysiu, įdomu, surizikuosiu“.
Tačiau ką tuomet reiškia suaugti? Ir kokia prasme geriau būti „brandžiu“, o ne „infantiliu“?
Galima atskirti sąvoką „nebrandus“ nuo sąvokos „vaikiškas“. Vaikas gali būti visiškai brandus ir tuo pačiu vaikiškas. Ir suaugęs gali būti visiškai brandus ir kartais vaikiškas. Nebrandus gali būti ir vaikas, ir suaugęs, visai vaikiškai nesielgdami. Jei tik mes sutiksime, kad branda susijusi ne su rimta veido išraiška, ne su solidžia mina, ne su kostiumais, ne su „teisingų“ žodžių sakymu, ne su garbiu amžiumi, o su laisve.
Būti laisvam – reiškia daryti pasirinkimus ir tuo pačiu imtis už savo poelgius atsakomybės. Kurią galima suprasti kaip „autorystę“. Aš esu savo poelgio autorius – ne aplinkybės, ne tu, ne tarybinė praeitis, ne kapitalistinė dabartis, ne Aukščiausias, ne žvaigždynai ir ne nelaiminga vaikystė! O aš. Turėdamas visokius barjerus ir kliūtis, kurios, žinoma, kyla ir dėl aplinkybių, ir dėl tavęs, ir dėl mano praeitis, ir dėl dabarties, ir dėl Aukščiausiojo, ir dėl žvaigždynų ir dėl mano vaikystės. Tačiau vis vien poelgio autorius esu aš. Ir nuo ko tuomet aš tampu laisvas, kai tampu?
Yra labai gera amerikiečių psichoterapeutės Virdžinijos Satir penkių brandaus žmogaus laisvių atmintinė:
- laisvė matyti ir girdėti tai, kas yra čia, o ne tai, kas turėtų būti, buvo ar bus;
- laisvė jausti, ką jauti, o ne ką turėtum jausti;
- laisvė sakyti, ką jauti ir galvoji, o ne ką turėtum jausti ar galvoti;
- laisvė prašyti, o ne laukti leidimo;
- laisvė prisiimti riziką pačiam.
Perskaitę tai įsivaizduokite rūstų vyresnio už jus žmogaus veidą, kuriam tai, aišku, nepatinka. Jis sako: tai čia yra įžūlios neklaužados kodeksas ir atsipalaidavusio chuliganizmo propaganda? Atleiskite, pasakys jis, bet man šios laisvės per akis užtenka, kai aš pasižiūriu į dabartinį jaunimą. Ir kai matau prisirūkiusius ir prisigėrusius paauglius gatvėje. Ir kai įjungiu televizorių. Ir kai atsiveria tam tikri puslapiai internete. Ačiū – aš jau sotus!
Pasakys tai žmogus užtikrintu tonu. Nes kritikai, o ypač jūsų Vidinis Kritikas, gerbiami skaitytojai, visuomet būna labai užtikrinti. O gal jis, tas Kritikas, vis dar prisimena ilgus dešimtmečius, kuomet už atvirą pasakymą to, ką matai ir galvoji, tave dažniausiai suimdavo, uždarydavo, o kartais ir sunaikindavo? Na, už tai, kad išdrįsai būti laisvas?
Tačiau pagalvokite, šiais laikais už tai nebesuima ir neuždaro. Tačiau ar jūs pasiruošę štai šią akimirką imti ir pasakyti savo sutuoktiniui, draugui ar vaikui:
- Ką tu iš tiesų apie jį galvoji?
- Ką tu iš tikrųjų jauti šalia jo?
- Ko tu tikrai iš jo norėtumei, bet bijai paprašyti?
- Ir ką tu rizikuoji padaryti, nors tai jam ir daugeliui kitų žmonių, tai atrodytų beprotiškai rizikinga?
Štai pereidami nuo žodžių prie praktikos mes ir patikriname save, kiek mes esame subrendę. Ir kiek didelė ir stipri ant to Vidinio Vaiko branduolio pas mus yra uždėta Suaugusioji mūsų dalis. Kuri yra mūsų vaikiškos sielos dalies tęsinys, tik praturtinta blaiviu žinojimu, gyvenimiška patirtimi ir sugebėjimu tapti savo gyvenimo autoriumi. Kas reikalauja būti vis mažesniu veidmainiu, vis labiau, cituojant A. Čechovą, „išspaudinėti iš savo vidaus vergą“.
Olegas Lapinas
