Mes dažnai girdime, jog vaikams reikia skiepyti ir diegti įvairias naudingas savybes. Kartais – meilę Tėvynei, kartais – sveikus įpročius, o kartais – pasitikėjimą savimi. Visos šios savybės, be jokios abejonės, yra labai vertingos. Abejones gali kelti tik pats būdas, kuriuo šios vertybės turi atsidurti vaiko sieloje. Būdas šis, suformuluotas kaip „skiepijimas“, kelia tam tikras asociacijas.

Su kuo jums siejasi žodis „skiepyti“? Taip, su skausmingais skiepais. Kai jūs buvote vaikas, jus skiepijo. Ir vargu ar jūs sutikdavote skiepus kaip šventę. Visai gali būti, kad mokykloje jūs nuo jų bėgdavote ir slėpdavotės. Nes skiepai siejosi su skausmu, o skausmo vengia kiekviena gyva būtybė. Jeigu jūs bent kartą sukelsite kokiam nors naminiam gyvūnui skausmą su kokiu nors prietaisu, būkite tikri – gyvūnas kitą kartą vengs to prietaiso, kaip pašėlęs. Jis išmoks to iš pirmo karto.

Paskutiniai tyrimai parodė, kad vaikai reaguoja į skausmą stipriau, nei suaugę. Ir dažnai patiriamas skausmas netgi kenkia vaiko psichikai. Skiepijime be skausmo yra dar vienas blogumas – prievarta. Gaudamas naudingą skiepą vaikas gauna prievartos dozę. Ką jam duoda prievarta? Patiriama prievarta lieka vaiko pasąmonėje kaip potencialus polinkis į prievartą.

Tik nepagalvokite, kad aš esu prieš skiepus. Jei ne skiepai, mūsų vaikai mirtų nuo raudonukės, difterijos, skarlatinos, kokliušo, tuberkuliozės ir vidurių šiltinės. Galbūt, kada nors skiepus galima bus gerti ar gauti per kokį nors pleistrą? Tačiau faktas yra faktas, kol kas skiepai vaiko požiūriu – tai skausmas plius prievarta.

O dabar pereikime prie moralinio skiepijimo. Jūs tikriausiai pastebėjote, kaip greitai vaikai išmoksta nemėgti tam tikrų dalykų, kuriuos mes jiems skiepijame:

• Sakome, koks naudingas dienos režimas, o jie atkakliai neina miegoti;
• Tvirtiname, kaip svarbu gerbti brolį ar seserį, o jis jų vengia ir paslapčia keršija;
• Diegiame mandagumą, o jis pratrūksta pykčiu;
• Liepiame valyti dantis, o jis jų nevalo;
• Skatiname groti ir sportuoti, o jis, vos paauga, užmeta kuo toliau ir instrumentą, ir hamtelius;

Tai – protestas. Su juo galima kovoti, o jis tik slepiasi. Ką daryti, prievarta, netgi pateisinta gerais ketinimais, visuomet gimdo protestą. Protestas, užvarytas jėga į pogrindį, tampa tik išradingesnis.

Taigi, kalbėdami apie įvairių puikių dalykų skiepijimą vaikams, mes turime padaryti du dalykus:

• Pamiršti, ką reiškia būti vaiku;
• Įtikinti save, kad skiepijimas – dalykas naudingas ir geras.

Taip, visuomet galima pasakyti, kad vertindami kokį nors reiškinį mes, suaugę, stovime ne toje pačioje pozicijoje, kaip vaikai. Vaikai, mat, nesupranta savo naudos. O mes ją suprantame. Pavyzdžiui, suprantame visų šių skiepų ir moralinių vertybių prasmę. Ir jas skiepijame.

Tik kuo pasižymi medicininiai skiepai suaugusio žmogaus akimis?

Skiepai – tai tam tikra medžiaga, skirta imunitetui susidaryti . Tai reiškia, kad gavęs susilpnintą mikrobo dozę vaikas labai nepastebimai perserga susilpninta ligos forma, o kartais šiek tiek sunegaluoja. Ir kas? Ir po to ta liga niekad neserga. Jam išsivysto stabilus atsparumas.

Taigi, skiepai padeda mums tapti atspariems visokiems dalykams, kuriuos mums skiepija.

Todėl gali būti aišku, jog:

• Diegdami vaikui teisingą dienos režimą;
• Skiepydami meilę broliui ar seseriai;
• Skatindami mandagumą;
• Liepdami valyti dantis;
• Pratindami sportuoti ir groti;

Mes sukeliame vaikui stabilų imunitetą prieš visus minėtus dalykus!

Ir nieko čia nepadarysi – tokie jau medicininiai faktai. Tiek to su skiepais – geresnio būdo sustiprinti atsparumą medicina kol kas nežino. Ir aš tikrai esu už medicininius skiepus.

Ką daryti su vertybėmis? Ką daryti, kad vaikas vis dėlto išmoktų visų minėtų naudingų dalykų?

Man atrodo, tam yra keli efektyvūs ir patikrinti būdai:

• Patiems su malonumu laikytis visų minėtų dalykų (eiti laiku miegoti, mylėti savo artimuosius, kalbėti mandagiai net namuose, valytis dantis, groti ir sportuoti);
• Gerbti vaiko jausmus ir nuo tam tikro amžiaus didinti jo galimybę rinktis, daryti ar nedaryti tą ar kitą veiksmą;
• Leisti jam pamatyti, į ką veda kiekvienas jo pasirinkimas: juk neišsimiegant, nemokant atleisti artimiesiems, grubiai kalbantis, nesivalant dantų, neužsiimant nei menu, nei sportu – gyvenimo kokybė krenta ir vaikas anksčiau ar vėliau tai patiria…

Puiku. Tegul jis susiduria su savo pasirinkimo pasekmėmis.

O kodėl mes patys nesilaikome to, ko mokome vaikus? Nes patys protestuojame prieš savo tėvus – visą savo gyvenimą!

Mes iš tiesų galime leisti mūsų vaikams atrasti visus šiuos dalykus. Ir visa tai mes galime padaryti tik tuomet, kai patys suvoksime, ką tokio mums geranoriškai, bet priverstinai, skiepijo ir diegė mūsų tėvai ir prieš ką mes protestuojame. Ir galbūt, mums reikia dar labiau paprotestuoti, o galų gale pasijausti savarankiškomis asmenybėmis.Tuomet atrasti savarankišką, šviežią požiūrį į mūsų vaikus. Ir tuomet jie mokysis ne skausmo ir ne prievartos, o meilės, pagarbos ir pasitikėjimo. Ir bus jiems šventė.

Olegas Lapinas