Kažkada graikų filosofas Platonas mokė, jog iš pradžių žmonės buvo dviveidžiai ir turėjo po keturias rankas ir kojas. Po to dievybės suskaldė juos į vyrus ir moteris. Ir nuo to laiko kiekvienas iš mūsų ieško savo pusės. Dauguma psichologinių teorijų apie suderinamumą remiasi šiuo mitu. Mitas iš tiesų viliojantis ir pralaiko viltį. 

Pradėkime nuo šių teorijų kritikos. 

Imkime Zodiako ženklus. Populiarioji astrologija moko, jog žmonės, gimę maždaug vieno mėnesio bėgyje, turi tam tikrą stipriau išreikštą „pradą“, arba „stichiją“. Kiekvienai stichijai priskiriamos tam tikros savybės. Kaip ir fizikiniame pasaulyje, stichijos gali padėti viena kitai ( tarkime, oras ir ugnis) arba trukdyti ( tarkime, vanduo ir ugnis). Todėl apsigyvenę kartu jie gali geriau ar blogiau „derėti“ vienas prie kito. Panašaus požiūrio laikėsi ir Hipokratas su savo keturių temperamentų teorija, ir Ajurveda, ir senoji kinų filosofija. Dažniausiai „stichijomis“ arba „pradais“ laikoma tai, kas turi aiškų atitikmenį tikrovėje : ugnis, oras, vanduo, žemė. O kinai oro stichijos nemini, užtat prideda metalą bei medį,  Teigiama, jog, tarkime, Avinas, Liūtas ir Šaulys- ugnies ženklai. Svarstyklės, Vandenis, Dvyniai – oro ženklai. Vėžys, Skorpionas, Žuvys – vandens. Ožiaragis, Jautis, Mergelė – žemės. Imant, pvz., santuoką tarp Šaulio ir Vandenio, gauname tokią prognozę: “Sąjunga harmoninga, kadangi juos sieja daug bendro. Tai aktyvumas, nenusakomumas, platūs interesai, nepavydumas, siekis dažniau būti tarp žmonių, pomėgis fantazuoti“. Ši prognozė pagrįsta akivaizdžia prielaida, kad ugnis ir oras dera kartu, tačiau minima, jog abu yra „nenusakomi“. Žinoma, tam tikra prasme jie yra nenusakomi. Tačiau pažiūrėkime, kaip Šauliui seksis su Vėžiu: „Šie žmonės – prasta pora. Ugningas Šaulys yra netaktiškas ir perdėtai atviras, o Vėžys perdaug jautrus ir įžeidus. Šaulio pomėgis į nepriklausomybę trukdo jam tapti Vėžio atrama ir stabilumo garantu. Pirmieji Vėžio priekaištai priveda jį prie to, kad Šaulys išnyksta iš jo horizonto“. Na iš tiesų, galima įsivaizduoti, kad vėžiai yra jautrūs ir įžeidūs, nes slepiasi po akmenimis. Tačiau juk ir vėžio stichija vanduo yra tam tikra prasme nenusakomas. O kodėl ugnies negalima pavadinti „įžeidžiu“? Populiarioji astrologija siūlo mums patikėti, kad visi gimę nuo lapkričio 23 iki gruodžio 21 d. žmonės, t.y. Šauliai, yra atviri. Tačiau ar negali žmonės, gimę po Vėžio ženklu, t.y. nuo birželio 22 iki liepos 22 dienos, irgi būti atviri ir tiesūs?  

Patikrinkime. Nueikime į gimdymo skyrių vasaros viduryje ir pastebėkime ten gulinčius naujagimius. Po to nueikime į gimdymo skyrių prieš Kalėdas. Ar pastebėsime ryškius įgimto temperamento bruožų skirtumus tarp naujagimių:

Pagal jų riksmo intensyvumą?

Pagal jų reakciją į tai, kaip su jais elgiasi maitinančios mamos?

Pagal jų miego ir budrumo ritmą?

Galbūt, žiemą naujagimių skyriai pilni garsiai rėkiančių „atvirų“ Šauliukų, o vasaros įkarštyje ten viešpatauja tyla, nes visi jie – „ jautrūs“ vėžiukai? 

Nėra psichologinių tyrimų, kurie tai patvirtintų. Todėl rinkdamiesi partnerį geriau pamiršti Zodiako ženklų teoriją. 

Kita, pakankamai populiari teorija – socionika. Ji remiasi Jungo tipologija ir sukurta mūsų tėvynainės Aušros Augustinavičiūtės. Jos amerikietišką analogiją dar prieš Augustinavičiūtę sukūrė psichologė Izabelė Mayers – Briggs ir jos motina Katryn. Joje išskiriami šešiolika informacijos apdorojimo tipų, suskirstytų pagal Jungo funkcijas: racionalūs – iracionalūs, ekstravertai – intravertai, logika – etikai, sensorikai – intuitai. Gaunasi šešiolika tipų, Mayers – Briggs klasifikacijoje pažymėtų keturiomis raidėmis (E- emocijos, T- mąstymas, S- sensorika, N- intuicija). O socionikoje  paprastumo dėlei juos pavadino pagal žinomas asmenybes ir charakteringą bruožą:  pvz. Cezaris, arba Valdovas;  Balzakas, arba Kritikas; Londonas, arba Verslininkas; Dreizeris arba Saugotojas ir pan. Ar gali žmogus tik suvokti pasaulio logiką, bet nejausti? Ar gali tik matyti tikrovę, bet neįsivaizduoti? Socionikai atsako į tai šitaip.  Kiekvieno žmogaus psichika remiasi visais Jungo išskirtais „instrumentais“, tačiau kai kurios funkcijos yra stiprios, o kitos – silpnos. Tik dvi pagrindinės funkcijos yra aiškiai įsisąmonintos, o kitos veikia „priešsąmonėje“ arba pasąmonėje. Jos pas kiekvieną iš mūsų išsidėsto asmenybės struktūroje tam tikra tvarka, vienoda vienodo tipo žmogui. Savo stipriąja funkcija mes nesąmoningai galime padaryti įtaką kito žmogaus silpnąjai funkcijai, ir priklausomai nuo tipo ši įtaka gali būti tinkama, o gali būti netinkama. Socionikoje teigiama, kad  tokiu būdu susidaro šešiolika įvairių santykių tipų. Iš jų daugiau ar mažiau harmoningi – tik penki (taip vadinami, papildymo, pusiau papildymo, aktyvacijos, dalykiniai, tapatūs). O štai likusieji laikomi nuviliančiais ar nemaloniais ( miražiniai, pseudo tapatūs, konfliktiški, revizijos, gesinimo ir t.t.). Idealiausi santykiai susidaro tarp papildančių partnerių.  Tarkime, Cezario papildinys – Balzakas, Londono – Dreizeris. Stipriausia Cezario  funkcija – taip vadinama „esktraversinė sensorika“ – pas Balzaką irgi veikia, tačiau yra silpna ir veikia pasąmonėje, taip vadinamoje „įtaigai pasiduodančioje vietoje“.  Todėl viskas, ką sako ar daro Cezaris, Balzakui yra įtaiga, kuriai jis negali atsispirti. O stipriausia Balzako funkcija – „intraversinė laiko intuicija“ kaip tik nenumaldomai veikia Cezarį, nes pas jį ši funkcija yra silpna ir išsidėsto  „įtaigai pasiduodančioje vietoje“. Partneriai jaučia šalia vienas kito saugumą, ramybę ir atsipalaidavimą. 

Tačiau jei tas pats Cezaris apsigyventų, tarkime, su Dekartu – situacija darytųsi labai nemaloni. Santykiai pasidarytų konfliktiški, nes Cezario „esktraversinė sensorika“ visiškai netyčia traumuotų Dekartą. Nes šita Dekarto funkcija, skirtingai nuo Balzako, veikia kitoje – „mobilizacinėje“ vietoje . O tai reiškia, kad bet kokia informacija pagal šią funkciją sukelia stresą. Todėl Cezaris atrodo Dekartui grubiu ir egocentrišku žmogumi, su kuriuo jam anksčiau ar vėliau įsižiebia konfliktai. Lygiai taip pat ir stipriausia Dekarto funkcija – teorinė logika – žeistų Cezarį, nes informacija pagal šią Cezario  silpną funkciją kaip tik sukelia jam stresą. Dekartas jam atrodo „bailus išsišokėlis“, su kuriuo jam anksčiau ar vėliau kyla suirzimas.  

Taigi, socionika siūlo labai paprastą receptą – ieškokite savo papildinio. O kaip nustatyti tipą – ne bėda: internete pilna socioninių testų… Kaip pasakė vienas mano klientas, Aušros Augustinavičiūtės teorijoje jaučiasi aiški vienišo žmogaus nostalgija sutikti tau skirtą vienintelį…    

Graikų mitas, kaip ir visi mitai  atsirado neatsitiktinai. Nuo neatmenamų laikų žmonės pastebi, kad būna „darnių“ ir „nedarnių“ porų . Ir posakis „atitinka kirvis kotą“, ir svajonės sutikti „savo žmogų“- visa tai, tikriausiai, ne vien tuščios romantinės fantazijos. Žinojimas, kad santykiai kartais būna „patogūs“, „komfortiški“ ar „erzinantys“, „varginantys“- visa tai yra akivaizdu ir turi būti susiję su kažkokiomis psichologinėmis savybėmis. Šios savybės gyvam žmogui nėra ir negali būti nekintamos, statiškos. Gyvos būtybės visuomet kinta, t.y. būna vis kitokios psichologinės, fizinės bei socialinės būsenos, todėl tikrai nėra panašūs į statiškus objektus – kirvius ir kotus. Tinkamesnis palyginimas būtų su poriniu šokiu – čia partneriai daugiau ar mažiau prisitaiko vienas prie kito, ir vienas poroje dažniau būna aktyvesnis – jis „veda“ kitą. Taip elgiasi ir gyvūnai, gyvenantys poromis.

Žmonių situacija sudėtingesnė tuo, kad žmonės reflektuoja, t.y. suvokia save savo ir kito žmogaus akimis. Ir tas suvokimas verčia juos nuolat koreguoti savo elgesį. „Ko tu toks piktas?“- susirūpinę klausiame mes, ir mūsų susiraukęs pašnekovas akimirksniu ima elgtis kitaip: “Aš? Pykstu? Nieko panašaus…“- ir jis prisiverčia nusišypsoti. O tai reiškia, keičia savo fiziologinę ir kažkiek – emocinę būseną. Pamatę tai mes akimirksniu sumažiname savo susirūpinimą. 

Dar vienas skirtumas – sąžinė ir kaltumo jausmas. Mes nuolat pasveriame, koks yra davimo ir gavimo balansas tarp mūsų ir mūsų partnerio. Net ir suvokdami save kito akimis teigiamai, mes turime viduje nematomas „svarstykles“, matuojančios, kiek sąžiningai mes iš tiesų elgiamės su juo. Jis gali manyti, kad mes sąžiningi ir mylime jį, o mūsų sąžinė sako: “ne, jis ne viską žino apie mane“. Kyla nešvarios sąžinės jausmas, verčiantis mus jį pamaloninti. Jei jis mums pakenkė, mes sąmoningai ar nesąmoningai apmokame jam tuo pačiu. Mes svyruojame nuo būsenos „aš kaltas ir jam skolingas, nes gavau iš jo daugiau gėrio, nei daviau jam“ iki „aš prieš jį esu švarios sąžinės, nes daviau jam ne mažiau, o gal net daugiau, nei jis man“. Todėl mūsų elgesį įtakoja ne tiek mūsų „bruožai“, kiek „skolos“ ar „skolos nebuvimo“  buhalterija.

Statiškų bruožų psichologija tai ignoruoja. Ji pasakytų, kad mūsų pašnekovo būsena „pyksta“- tai ne būsena, o savybė. Taigi, jis „apskritai“ yra linkęs  į pyktį. Kodėl? Nes jis – Avinas , o socioninis tipas- Cezaris. O mūsų būsena „esu jam geras“ – tai ne būsena, o mūsų „savybė“ elgtis altruistiškai. Nes mūsų ženklas – Jautis, o socioninis tipas – Dostojevskis. Tai nebūtinai yra tiesa, tačiau gan įtikinama tiesos versija. Kadangi žmonių savivertė labai jautri, toks požiūris ypač palankus: kam nepatiktų perskaityti apie save: “jūs linkęs labiau padėti kitam, nei priimti pagalbą iš kito“?  

Todėl profesionalūs būrėjai labai taikliai ir įtikinamai pasakoja mums apie mus. Jie naudoja frazes, su kuriomis mums sunku nesutikti.“Kartais jūs  jaučiatės vienišas…“ „Na taip“.“ Dėl kai kurių jūsų įpročių jums būna gėda“.“Tikrai, iš kur ji apie tai sužinojo ?“. „Jūs manote, kad nusipelnėte didesnio pripažinimo tarp žmonių“.“ Nagi tikrai!” “Yra vienas žmogus, kurio jūs ypač norėtumėte išvengti”. “ Taip, aš ir dabar jį įsivaizduoju“. Ir pagaliau – „jums kartais atrodo, kad sutuoktinis jus nepakankamai myli“. „ Gryna tiesa…“ 

Neretai bruožų teoretikai patys tiki savo teorija. Ir tai paaiškinama kai kuriais psichologiniais fenomenais. 

Ką tik aprašyta situacija paaiškinama taip vadinamu Barnumo efektu. Pavadinimas kilo iš garsaus amerikiečių šoumeno Fineaso Barnumo, pasižymėjusio savo psichologinėmis manipuliacijomis ir pasakiusio: „mes turime visko kiekvienam.“ Fenomeno esmė ta, kad žmonės labai vertina tokius jų asmenybės aprašymus, kurie jiems atrodo sukurti specialiai jiems. Tačiau iš tiesų šie aprašymai yra labai nekonkretūs ir pakankamai apibendrinti, kad tiktų ir daugeliui kitų žmonių. 

Tačiau kodėl žmonės, kurie, tarkime, testuoja save patys, dažnai entuziastingai pritaria testui, kuris aprašo jų bruožus?

Egzistuoja taip vadinamas Hotorno efektas (anglų kalba Hawthorne effect, pagal gamyklos „Hawthorne Works“ pavadinimą, kur tyrė apšvietimo įtaką darbininkų darbo našumui).  Paaiškėjo, kad žmonės, atsidūrę  sąlygose, kur kažkokiam aspektui skiriamas ypatingas dėmesys, dažnai rodo iškreiptą rezultatą, kuris patvirtina iškeliamą tyrėjų hipotezę!  Eksperimento dalyviai elgiasi taip, nes labiau stengiasi parodyti, kokie teisūs tyrėjai, dėl paties fakto, kad dalyvauja eksperimente. 

Tačiau argi nepasitvirtina kai kurių pranašysčių tiesa? 

Pasitvirtina. Tačiau ir tam yra psichologinis paaiškinimas. Jis vadinamas Rozentalio efektu. Tai fenomenas, kurio esmė ta, jog žmogus, laukiantis, kad jo pranašystė išsipildys, gan stipriai keičia savo veiksmus ir ima kitaip interpretuoti aplinkinių reakcijas. Todėl pranašystė pati save išpildo! Šis efektas gali pasireikšti bet kokiam moksliniame tyrime. Jis iškraipo ir eksperimento procedūrą, ir duomenų apdorojimą, ir tyrimo rezultatų interpretavimą….

Taigi, bruožų teorijos ir idealaus tipo paieška viso labo yra  tik patogi, įtaiga pagrįsta manipuliacijos priemone?

Tiesos yra  kiekvienoje teorijoje. Tačiau partnerystės esmė – ne „atrasti“ tau gamtos paruoštą atitikmenį. Šokant kartu šokį reikia išmokti elementarių judesių, būti jautriam savo partneriui, derintis prie jo ir nebijoti nei vesti, nei būti vedamam. O tai užima laiko ir reikalauja iš mūsų atsakomybės. Ką, tikriausiai, paslapčia žinojo ir Platonas, nuo kurio mes pradėjome, nes jis pasakė: “Meilė slypi ne tame žmoguje, kurį myli, o tame, kuris myli“.