Seniai baigėsi vasara, ir darboholikai atsiduoda savo ponui – darbui. Vieni dirba dešimt, kiti – penkiolika valandų per parą, ir tai dar ne riba. Kodėl, klausia jie, para tokia trumpa?

Kaip ir priklauso vergui, darboholikas yra ištikimas savo ponui, kenčia nuo jo, bet tuo pačiu ir myli. O ką padarysi? Be vergvaldžio vergas neišgyventų. Ponas jam ir pastogę, ir maistą, ir rūbus suteikia. O taip pat reguliuoja tokius svarbius klausimus, kaip vedybos, vaikų pradėjimas bei krikštijimas ir mirtis. Darboholiką, kaip žinia,  jo darbas maitina, tuokiasi jis galvodamas apie bendradarbiavimą su savo antra puse, vaiko atsiradimą atideda iki materialinės bazės sukūrimo, krikšto datą derina su darbo grafiku, o numiršta dėl įtempto darbo atsiradusių sveikatos sutrikimų. Bent jau niekas nematė darboholiko, numirusio dėl ramios senatvės. Ne, tokia rami mirtis labiau pritiktų priešistoriniam žemdirbiui. Kuris dirbdavo pagal sezoną. Nušvitusiam išminčiui seniui, gyvenančiam oloje. Kuris gyvena iš išmaldos. Šiuolaikinis darboholikas iki pat mirties rūpinasi ne žeme, ne išmintimi, o pragyvenimo lygiu. Kurį privalu palaikyti aukštame stovyje. Kam?

Šis klausimas nekorektiškas. Na ir kas, kad ne viena gyvybės rūšis mūsų planetoje nesirūpina jokiais pargyvenimo lygiais. Maitinasi, statosi lizdą, dauginasi, palikuonius gina – tai tiesa. Bet jokiais lygiais nesirūpina. Mums nerūpi, kad Žemės planetoje nėra jokių „poilsio“ ir „darbo“ dienų. Mes neturime prisiminti, kad visus tuos „dedlainus“, „darbo tempus“, „pelną“ bei „apyvartas“ sukūrė pats žmogus. Mes neturime uždavinėti nereikalingų klausimų ir turime palaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį. Kitaip – nusirysi į „bomžus“, patapsi „ubagu“. Taškas, užsičiaupk, vaikeli. Ir eik mokytis, kad vėliau galėtumei dirbti.

Tačiau bet kuriam vergui rūpi viltis. Krikščionybė, beje, ir atsirado kaip paguoda žmonėms, neturintiems vilties išsilaisvinti. Todėl seniai laikas sukurti religiją darbo vergams, kurie kartais nuo karto praranda viltį. Nes šiandien tu palaikei pragyvenimo lygį, o rytoj, žiūrėk, jis vėl gali nukristi. Ir tu supranti, kad iš šio rato greitai neišspruksi. Taigi, belieka melstis:

• Viešpatie, primink man, kad nėra jokio pirmadienio, kad pirmadienis – tai sekmadienio tęsinys, ir visa savaitė irgi gali būti vienas ilgas sekmadienis, o ir visas gyvenimas gali būti viena ilga šventė; neleisk man pamiršti, Viešpatie, kad tu tik sukūrei pasaulį per šešias dienas, bet sukūręs toliau jo nebekūrei, nei pamatei, kad jis ir taip geras;
• Viešpatie, atsiųsk man tą patį suvokimą, kuris aplankė tave sukūrus pasaulį: kad žemė ir taip pakankamai graži; kad žmonės ir taip pakankamai geri; kad poreikiai mūsų ir taip yra  pakankamai kuklūs, ir tik mūsų įgeidžiai yra beribiai; leisk man prisiminti, kad ir aš esu geras toks, koks esu, ir kad darau visuomet geriausia, ką galiu daryti;
• Viešpatie, nuramink mano baimę negražinti skolų; primink man dar ir dar kartą, kad bankas ar žmogus, ar fondas, kuris man paskolino pinigus, tikrai nori, kad aš jam tuos pinigus gražinčiau, tačiau jis nenužudys manęs, jei aš šią skolą atiduodu lėtai, nes nužudęs mane jis netektų paskutinės vilties tą skolą susigražinti; taigi, kreditoriai tik suinteresuoti, kad gyvenčiau ilgai ir pasiturinčiai, nes tik toks žmogus ir įstengia gražinti savo skolas;
• Viešpatie, duok man ženklą, kad aš galiu kartais nusimesti nuo pečių išskirtinę atsakomybę už savo įmonę ir savo šeimą, leisk man prisiminti, kad šiame pasaulyje be mano yra ir kitų atsakingų : mano bendradarbiai; mano pavaduotojas; tu pats, arba Likimas arba Aukščiausiosios jėgos; išmokyk mane dalintis atsakomybe;
• Viešpatie, perspėk ar net nubausk mane lengvais negalavimais, kai aš peržengiu gamtos man nustatytas jėgų atsargas ir pradedu norėti aprėpti tai, kas neaprėpiama; atsiųsk man lengvą virusinę infekciją, nesunkų radikulitą ar raiščio patempimą, kad galėčiau bent kelias dienas ramiai pagulėti lovoje, nesijausdamas dėl to kaltas; nubausk mane mažesniu blogiu, kad užkirstumei kelią blogiui didesniam;
• Viešpatie, suviliok mane atsiuntęs man žavų kitos lyties atstovą; kurį aš įsimylėčiau; juk žinia, kad įsimylėjėlis nebepajėgia rimtai galvoti apie darbą, o tampa lyg apkvaitęs ir jo laikas sustoja; gundyk mane meile ir susižavėjimu, nes tuo metu akimirka sustoja ir tampa tikrai žavinga!
• Viešpatie, išbandyk mane finansiniais sunkumais, kai atrodo, jog visos pastangos nueina veltui; atsiusk man nesunkią krizę, privesk mane prie bankroto, kad aš laiku sustočiau ir suprasčiau, kad greičiausiai ėmiausi ne savo darbo, arba savo, tačiau ne tinkamu laiku; suteik man jėgų nenusiminti ir nesupykti, o padėkoti tau už tavo įžvalgumą;

Maldą šią reiktų kartoti bent kartą į savaitę. Ji neturėtų tapti dar vienu projektu, kuomet pastanga melstis atrodo lyg investicija. Šitaip žiūri į maldą nemaža dalis tikinčiųjų. Jiems Aukščiausias – savotiškas verslas, į kurį jie investuoja savo laiką, mintis bei pinigus. Ir iš šios investicijos jie tikisi pelno – sėkmės, sveikatos bei amžinojo gyvenimo. Tokiu atveju darboholiko maldelė taptų tiesiog dar vienu investiciniu projektu, pagrįstu psichotechnologija.

Ne, melstis reiktų be jokių lūkesčių, tiesiog parodydami Aukščiausiajam, kad tikime juo ir gerbiame jo paties projektą, kurio dalis esame mes patys. O ar buvo šiame projekte numatyta kokia nors nauda iš mūsų rūšies atsiradimo – mums nežinoma. Ir ačiū Dievui – kitaip darboholikai ir save sudegintų, ir visus mus ant ausų pastatytų, kad tik šį projektą įvykdytų.

Olegas Lapinas