Numatomi du atsakymai: daryti laimingais kitus ir išmokti jaustis laimingu pačiam. Nemaža dalis žmonių pradeda nuo aplinkinių, t.y. stengiasi sudaryti sąlygas jaustis laimingiems savo vaikams, draugams, sutuoktiniams ir darbovietei. Ačiū dievui, jie nepasiduoda.

Be jokios abejonės, laimė būtų ne laimė, o manipuliavimas psichika, jei mes nuolatos ir sėkmingai verstumėme aplinkinius jaustis laimingais pagal savo laimės supratimą. Pradėdami ne nuo savęs, ir netgi ne nuo savo artimųjų, o nuo pasaulio, mes rizikuotumėme pereiti į socialinių reformatorių kategoriją. Ir galbūt, turėdami tam energijos, taptumėme žymiomis asmenybėmis bei pertvarkytumėme pasaulį, palikę po savęs krūvas aukų, kurios trukdė mums pasaulį keisti.   Pradedami nuo savo artimųjų ir ypač vaikų, mes rizikuotumėme mažiau. Tačiau vaikai labai greitai išmoksta ieškoti savo laimės patys, o mūsų pastangos padaryti juos laimingais yra mažai efektyvios. Netgi labai žinomų pedagogų, pamokslininkų ir filosofų vaikai dažniausiai nepasižymėdavo ypatingu laimingumu, nors jų tėveliai, berods, žinojo visus atsakymus ir visus receptus. Dažniausiai vaikai, kai jiems ko nors reikia, ima ir paprašo. O gyvenimo išminties mokosi ne klausydamiesi tėvų pamokymų, o stebėdami, kaip realiai gyvena žmonės, į kuriuos jie nori būti panašūs. Gerai, jei tai – tėvai. Tačiau dažniausiai – jų bendraamžiai. Tie žmonės, su kuriais juos sieja geras kontaktas.

Todėl būkime kuklesni. Pradėkime mokytis jaustis laimingais nuo savęs. Tik nedidelė dalis supranta tai kaip asmeninį uždavinį: sueiti į kontaktą su savimi.

Kodėl? Todėl, kad dauguma žmonių supranta laimės jausmą kaip netikėtą ir neplanuotą išgyvenimą. Ir netgi komedijoje „Likimo ironija“ yra žodžiai: “negali būti suplanuotos, užprogramuotos laimės“. Tačiau tai nereiškia, kad laimės jausmas ateina ir praeina be prisiminimų apie jį. O ten, kur prisiminimai apie tai, kaip išgyvenai laimę, ten atsiranda ir noras pakartoti šį išgyvenimą. Paklausinėjęs žmonių apie tai, kaip jie jaučiasi laimingi, pasiskaitęs ir „delfio gyvenimo“ rubriką apie malonumus, atrandi, kad laimė – tai iš tiesų artimas malonumams pergyvenimas, kuriame susipina pojūčiai, jausmai ir veiksmai. Tačiau laimės jausmas stipresnis, nei malonus pasitenkinimas. Iš esmės nemaža dalis pasakojančių apie malonumus, pasakoja apie laimės jausmą. Galima pastebėti, kad malonų pasitenkinimą nuo laimės jausmo skiria keli dalykai.

Malonus pasitenkinimas ateina trumpam ir dažniausiai susijęs su atslūgstančia įtampa – pasisotinau; sumažinau seksualinę įtampą; sulaukiau ilgai nesančio artimo žmogaus; leidau sau atsipalaiduoti po streso; pagaliau išėjau atostogų; išgyvenęs didelį vargą staiga gavau didelę pinigų sumą. Norėdami kartoti, mes pamirštame, kad prieš tai reikalinga įtampa. O sočiame gyvenime jos nebėra – tokie malonumai pasidaro nebeįdomus, įgrįsta. Tarkime, mano motina, išgyvenusi karą paauglystėje, pasakojo, kad laimės jausmą pajuto, kai galėjo atsigulti ant žolės, ir žiūrėti į žydrą dangų nelaukdama, kad jame tuoj pasirodys riaumojantys bombonešiai. Tačiau ar tai padėdavo jai vėliau?

Laimės išgyvenimas – tai malonumas ištęstas, tai daugiau procesas, kuriame dažnai minimi mama (vaikystėje), o taip pat ypatingas skonis, kvapas, artimas žmogus, vaiko ar mylimojo lietimas, apsikabinimas, meilės žodis, geras jausmas šokant, judant, gyvenimo pilnatvės ir laisvės pojūtis. Čia nebūtina schema „įsitempiau – atsipalaidavau“, čia nėra įtempto laukimo, todėl ir nėra „laimės programos“. Tai yra kažkas, kas eina iš širdies, natūralūs, paprasti ir pinigų nekainuojantys dalykai, susiję su kontaktu, priėmimu ir buvimu kartu. Todėl paaiškinimas: “aš ne tiek uždirbu, kad jausčiausi laimingas“ aiškiai prieštarauja šiai gyvenimiškai patirčiai. Ne pinigai padeda kontaktui.

Tad kodėl kai kurie žmonės nesijaučia laimingi ? Matyt, todėl, kad negali būti kontakte. Nes negali priimti artimo žmogaus, neįsileidžia kvapo, skonio, prisilietimo, žodžio, neturi noro pajudėti, pašokti, išsilaisvinti ir patirti gyvenimo džiaugsmą. Tačiau pasakyti: “yra tokių niūrių mizantropų“ taip pat neužtenka, kaip ir neužtenka suskirstyti žmones į charakterio tipus ir pasakyti, kad kai kurių žmonių temperamentai yra melancholiški. Nes žmogus niekada nebūna „vieno tipo“ ir netgi užkietėję melancholikai kartais juokiasi, o nenuilstantys optimistai kartais verkia. Žinoma, charakteris prie to prisideda, tačiau tik prisideda, bet nenulemia, atrasi tu į kontaktą ar ne. Atrodo, mes visi galime paliesti laimę. Taip yra tol, kol mes jaučiamės vaikai. Kurie dar neturi viduje „negalima“ ir tik mokosi… Uždėti ribas savo kontaktams su pasauliu. Ir mokosi pirmiausiai dėmesingai stebėdami tėvą, motiną, senelius ir kitus artimus žmones. Jie mokosi suprasti, iki kokio laipsnio ir su kuo palaikyti kontaktą galima nerizikuojant būti nubaustam, atstumtam, sudrausmintam. Ir nerizikuojant pasijausti kaltam prieš savo protėvius.

Todėl suaugusio žmogaus laimingumas slypi ne pačiame charakteryje, o laisvėje pasijausti laimingu, kada ateina tokio kontakto galimybė. Štai šalia jūsų atsiranda tas žmogus, tas skonis ir kvapas, šis prisilietimas galėtų atnešti jums laimės pojūtį… Bet jūs nepriimate jų! Jūsų viduje gyvena blokuojanti ar tik ribojanti dalis. Ji sako: “Tu negali to daryti!“

Vienas iš kelių šiai daliai suprasti – palyginti save su tėvais ir savo protėviais. Ar aš galiu sau leisti būti laimingesniu už motiną? O už tėvą? O už senelius? Jei jūsų atmintyje jie išliko kaip žmonės, patyrę daug vargo, skriaudų ir netekčių, jūsų atsakymas bus ne. Jausdamiesi laimingesni už savo protėvius mes jaustumėmės kalti prieš juos. Nebent jie duotų mums leidimą jaustis laimingais.

Darydami tai, kas sukeltų mūsų tėvų susiraukusius žvilgsnius, mes jaustumėmės baugiai, lauktumėme atstūmimo, bausmės ar kritikos. Nebent tėvai leistų mums tai padaryti ir palaikytų mus žvilgsniu, šypsena ir prisilietimu.

Na o ką daryti, jei supratai šią ribojančią dalį? Tuomet galima įsivaizduoti, kaip tavo protėviai keičia savo nuomonę. Jie keičia ir savo nuotaiką. Jie nebevargsta, jau vien dėl to, kad tėvų, senelių ir protėvių laikas po truputį grimzta į praeitį. Ir jei tu nori laimės savo vaikams, natūralu, kad to nori iš tavęs ir tavo tėvai. Tau reikia tik patikėti tuo ir savo vidiniais pojūčiais išgirsti, pamatyti, pajausti kontaktą su šiais žmonėmis. Kontaktą, kuriame vietoj „ne“ tau būs ištartas“ taip“. Taip – tavo laimei. Tiesiog leisk sau. Ji visai arti.

Olegas Lapinas