Taip, pakankamai patrauklios, neblogai save išlaikančios keturiasdešimtmetės neretai atsako, kad gerai jaučiasi ir be vyro. Tai nereiškia, kad joms nepatinka vyrų dėmesys. Jos ne lesbietės. Tai nereiškia, kad jų vyrai netraukia. Tačiau kalba eina apie kitką: moteriai tiesiog išnyksta primygtinis  būtinumo turėti vyrą jausmas. Turėti vyrą yra gerai, tačiau nėra būtina. Kodėl? Argi nesukurta evoliucijos (kaip teigia mokslininkai) ir nenumatyta Aukščiausiojo (kaip sako tikintieji) , kad Ieva sukurta Adomui, o Adomas – Ievai?

Konservatyvioji visuomenės dalis labai įtariai žiūri į vyrų nenorinčias turėti moteris. Kuo tiktai neįtarinėja tokių moterų! Pagrindinė idėja būna tokia: jos ne tiek nenori, kiek negali turėti vyrų. Kodėl? Aiškinama įvairiomis neva labai rimtomis priežastimis:

Jos – slaptos lesbietės;

Jos – senmergės;

Jos per daug nepatrauklios;

Jos – karjeristės, nuo kurių vyrai tiesiog bėga;

Jos – per daug intelektualios, o vyrai tokių nemėgsta;

Jos – kovingos feministės ir vyrų nekenčia;

Jos tik apsimeta, kad joms nereikia vyrų.

Tačiau visa tai – tik racionalizacijos, padedančios taip kalbantiems žmonėms nuraminti savo protą. Juk konservatyvus protas sunkiai priima faktą, kad  normali, patraukli ir pasitikinti moteris gali tiesiog nenorėti vyro.

Jei mes pažiūrėsime, kas vyksta jaunesnių moterų gyvenime, tai atrasime kitokią situaciją: kiekvienas ieško sau poros. Tai – svarbi savigarbos dalis. Formuojantis jauno žmogaus savigarbai svarbu įsitikinti, kad tu esi normalus ir kad tu esi patrauklus. Todėl didelę jaunų žmonių pergyvenimų dalį užima tai, kaip patikti priešingai lyčiai. Merginos ir jaunos moterys gan skausmingai reaguoja į savo partnerių ketinimus nutraukti santykius, kas jauniems vyrams neretai yra būdas išlaikyti savo laisvę. Vaikinas gali išskirti geriausias drauges. Pavydas gali apkartinti ramią moterų bičiulystę. Kažin ar daug jaunų moterų sutiks su tuo, kad „ir be vyro gali būti gerai gyventi“. Tačiau ar visa tai tikrai būtina brandžiai moters asmenybei?

Taip, jeigu moters asmenybė dar nesusiformavo. Tai reiškia, jei psichologiškai ir emociškai moteris dar jaučiasi tik puse asmenybės. Jei finansiškai ji nepajėgi savęs išlaikyti. Jei ji atsidavusi motinystei ir kažkas turi ją ir vaiką išlaikyti. Jei jai būtina kažkuo rūpintis. Jei šeima yra nuo mažumos jai įdiegta vertybė. Jei jai labai norisi mylėtis. Kitaip sakant, jei ji gyvena deficito sąlygomis.

Tačiau ką jei tam tikrame amžiuje moteris iš deficito būsenos pereina į pasitenkinimo būseną? Ką jei jos savigarbai palaikyti nebereikia vyro, kurį jį gali laikyti savo moteriškos galios, patrauklumo ir padėties įrodymu? Ką jei ji gali apseiti be sekso ar žiūri į jį ramiau, nei anksčiau? O ar visuomet seksualiniam moters pasitenkinimui būtinas vyras?

Mes galime netgi prisiminti, kad istoriškai požiūris į moterį kaip į „pusę asmenybės“, kuriai būtinai reikia „kitos pusės“, anaiptol neatsirado nuo neatmenamų laikų. Ne Dievas sukūrė žemės ūkį. Tai – patriarchalinės visuomenės atradimas, įvykęs ne taip jau ir seniai – prasidėjus geležies amžiui, t.y. kažkur prieš tris tūkstančius metų. O mūsų rūšiai jau gerokai daugiau – mažiausiai apie trisdešimt tūkstančių metų , kuomet žmonės gyveno gentimis ir viską darydavo drauge, nesiskirstant į „stipriąsias“  ir „silpnąsias“ lytis. Galbūt, vyrai labiau medžiodavo. Galbūt, moterys daugiau rinkdavo maistą. Tačiau tai anaiptol nereiškė pasiskirstymo pagal lytis, kuomet „vienas negali be kito“. Tiksliau būtų pasakyti: vienas negalėjo apseiti be genties. Bet ne be priešingos lyties. Ko gero, vyrai su kitais vyrais labai ilgai dingdavo miškuose medžiodami. O moterys su kitomis moterimis drauge ištisomis savaitėmis kūrendavo židinius, lipdydavo ąsočius, migdydavo vaikus bei sekdavo viena kitai istorijas. Viena lytis negalėdavo apseiti pirmiausiai be savo lyties palaikymo.

Geležies amžiuje atsirado atskiri žemės ūkiai ir atskiros šeimos, ir į vyro – tėvo rankas perėjo valdžia – tik stiprios vyriškos rankos galėjo išlaikyti sunkų plūgą, suimti už ragų naminį gyvulį ar pastatyti tvirtą namą. O moteriai atiteko „silpnosios lyties“ vaidmuo – vaikai, darželis, rankdarbystė – ir kartu – priklausomybė nuo vyro. Tačiau kodėl mes turime laikytis šio požiūrio dvidešimt pirmame amžiuje, kuomet vos ne pusę visų profesijų dirba moterys, o, tarkime, mūsų šalies aukščiausioji vadovybė apskritai yra moteriška?

Jungo psichologijos požiūriu, moters vidutinis ir brandus amžius – tai tam tikrų jos psichiką valdančių archetipinių deivių pasikeitimas. Jaunąsias merginas valdo jaunosios deivės – gundanti meilužė Afroditė, nepriklausoma medžiotoja Artemidė, iš motinos į požemį pagrobta dukra Persefonė . Iš jų Artemidė ne tik neieško sau vyro, bet netgi žiūri į vyrus kaip į varžovus, nei kiek jiems nenusileisdama.  Ištekėjus ar susiradus vyrus draugus moterų gyvenimą ima įtakoti vyresnės deivės – pavyduliaujanti ir ištikima žmona Hera, motiniška Demetra, karo herojus ir amatus globojanti išmintinga Atenė. Ir čia yra netekėjusi deivė Atenė, kuriai pilnai užtenka jos žinių ir pasitikėjimo, kad ji ieškotų sau sutuoktinio. O brandžiame amžiuje, po menopauzės, moterų psichiką ima vis labiau valdyti deivės, kurioms vyrų išvis nereikia: namų židinį ir vidinę harmoniją palaikanti Gestija (mūsų Gabijos atitikmuo) , išmintingoji Sofija, sutemų burtininkė Hekata, begėdiška ir linksma Baubo ir kitos.

Ką jei mes pažiūrėsime į moters vystymąsi kaip į laipsnišką tapimą savimi? Ir ką jei šis tapimas savimi reiškia vis didėjančią laisvę nuo kitos lyties? Laisvę ne isterišką, ne deklaruojamą, o laisvę tikrą – pagrįsta įsiklausimu į save ir pasitikėjimą savo sielos gelmėmis?

Ir tuomet ateina tik viena mintis, o ką tuo metu darys vargšai vyrai? Taip, taip, ką jie darys suvokę, kad moterims jų nelabai reikia? Tačiau nepergyvenkite – mes, vyrai, stiprūs savo vienybe. Mums tik reikia dažniau tai prisiminti.

Olegas Lapinas