Viltį galime apibūdinti taip: tai dar ne tikėjimas, bet jau ne abejonė. Viltis – jausmas, nurodantis mūsų santykį su iki galo nežinoma ateitimi. Štai sporto varžybos. Kas laimės? Lieka vis mažiau minučių, o mėgstama komanda atsilieka vienu tašku. Mus prikausto prie ekranų viltis. O gal mūsiškiams pavyks išlyginti rezultatą?
Mes žinome kelis posakius apie viltį. Ir apie tai, kad ji miršta paskutinė, ir apie jos sąsajas su kvailumu. Žmonės , berods, keičia savo nuomonę apie viltį priklausomai nuo situacijos. Jei pašnekovas per anksti, mūsų galva, nusivilia, mes norime suteikti jam vilties. Jei jis atkakliai kartoja beprasmiškus, mūsų akimis, veiksmus, mes norime, kad jis greičiau mestų šį reikalą. Tai gal viltis apskritai yra toks poveikio įrankis, kuriuo mes galime stumti žmogų į mums norimą pusę?
Šioje mintyje yra tiesios. Pažiūrėkime, kuo apsiginklavusi moteris veikia vyriškį. Ji su juo flirtuoja arba koketuoja. O kas yra flirtas ir koketavimas, jei ne suteikimas vilties? Štai moteris nesako nei „ne“, nei „taip“, o gundo ir tuo pačiu užsidaro. Turėdamas viltį vyriškis ima moteriai asistuoti ir visai neketindama jo sugundyti, ji įsitikina, kad patinka. Taigi, jos savivertė lieka aukšta. O jei ne suteikiama viltis? Tuomet su jos saviverte būtų neaišku. Ir kas svarbu – dauguma vyrų supranta, kad moteris tik flirtuoja, tik žaidžia, tačiau mielai šiam žaidimui pasiduoda. Nes kas žino? – o gal man pasiseks? Viltis, o visai ne tikėjimas veda jį į priekį.
Na o kas yra reklama, jei ne vilties suteikimas? Ko tik nežada mums komercinė reklama: prekė suteiks ir komfortą, ir džiaugsmą, ir išskirtinumo jausmą… Žinoma, reklama – tai ne pačios šios būsenos. Ir žmogus nėra toks kvailas, kad nesuprastų, kad reklama yra reklama. Tačiau kas žino? Gal iš tiesų už skutimosi peiliuko su užrašu „skuta tris kartus lygiau“ slypi tiesa? Gal tikrai bet kokios sultys ar sausainiai pavadinti „ekologiški“ iš tiesų tausos gamtą ir sveikatą? Kartais žmonės su pasipiktinimu kalba apie reklamos daromą įtaigą. Pasiduodamas reklamai žmogus iš tiesų pasiduoda ne įtaigai, o tik savo vilčiai, kad už įtaigos slypi tiesa.
O kaip mus veikia viltis santykiuose?
Kai mes tik svajojameapie intymesnius santykius, bet dar nemokame jų užmegzti, viltis – vienintelis mūsų ginklas. Todėl kiekvienas jaunuolis, prieš šokius kruopščiai šukuojantis ir puošiantis savo plaukus, kiekviena priekabiai save apžiūrinti veidrodyje mergina – visi jie yra palaikomi tik vilties. Intymi pažintis nėra garantuota, todėl į santykius tenka šokti kaip į nežinomą upę – užsimerkus ir galbūt persižegnojus. Taigi, viltis tiesiog būtina, kai dar nežinai nei savo vertės, nei priešingos lyties ypatumų. Bet kokia santykių pradžia – tai drąsus žingsnis, ir likimas apdovanoja drąsiuosius, o jei jūs ne iš tokių – tuos, kuriuos palaikė viltis.
Užmezgant santykiusviltis taip pat labai reikalinga. Čia neverta bijoti ir galime tikrai sakyti patikusiam žmogui: tu man patinki. Taip, žmogus gali bijoti tai pasakyti: o gal išgirs – o tu man ne? Tačiau šiame žaidime laimi sakantis tiesą. Net jei ir paaiškės, kad kita pusė neatsako karštu ir giliu jausmu, vilties vietą užims užtikrintumas: vienoks ar kitoks. Ne, aš nepatinku. Taip, aš patinku! O bijodamas pasakyti tiesą žmogus palaiko save nuolatinėje abejonėje: kažin, ar jis žino apie mano jausmus? Kažin ar jo elgesį reikia traktuoti kaip simpatijos ar abejingumo požymius? Viltis užgimsta, tačiau ją labai greitai nugesina abejonės, o gal netgi stipresnė emocija – neviltis.
O štai santykiams palaikytiviltis gali sutrukdyti. Kalba eina ne apie drąsą, o apie viltį partnerį pakeisti. Jis piktnaudžiauja alkoholiu, bet mano meilės labui jis, tikriausiai, mes gerti.
Jis linkęs į smurtą, bet gal apsigalvos?
Ji manęs nemyli ir tiesiai sako, kad jai reikia kitų vyrų, bet gal ji įvertins mano nuolankumą ir ištikimybę jai?
Aš ne jos tipo, tačiau gal ją pavergs mano atkaklumas?
Už visų šių „gal“ slypi viltis, kad laikas, mano pastangos ir jo geroji valia pakeis jį ir tai padės man išlikti šalia šito žmogaus.
Ar ši viltis naudinga santykiams? Anaiptol. Ši viltis – lėtas kelias į nusivylimą. Nežinau, ar jūs matėte juokingą treilerį per „youtubą“, kurioje vyruką lėtai žudo mirties demonas: jis nuolat persekioja jį ir daužo su… valgomu šaukšteliu! Vyrukas imasi vis stipresnių priemonių turėdamas viltį pasislėpti ar apsiginti. Bet lėtas žudikas nenumaldomas.
Štai toks požiūris labai naudingas žiūrint į partnerio įpročius, tame tarpe į įpročius žalingus ar antipatiją. Ne, nei jis, nei ji nepasikeis. Ne, nepatiksiu. Ne, nepamils. Jei aš su juo prasidedu – jis pribaigs mane tais šaukšto smūgiais. Tai tiesiog ne mano žmogus. Taip, kartais mes negalime atsisakyti vilties, kad bus kitaip. Šioje vietoje padeda toks įsivaizdavimas: įsivaizduokime, kad praėjo dvidešimt ar daugiau metų. Partnerio įpročiai nepasikeitė – geria, smurtauja, nemyli, būna neištikimas, kuo tuomet pavirsiu aš šalia jo? Taip, geriau nusivilti iš karto ir visiems laikams.
Jei santykius norisi palaikyti, vertėtų palaikyti juos žinant, kad žmogus yra ir liks toks, koks yra. „Ar galiu aš pasenti su juo tokiu, koks jis yra, ir gal būt, tapusiu ne tokiu gražiu?“ – štai koks svarbesnis klausimas už klausimą „kaip man jį pakeisti?“. Jokių vilčių čia neturi būti.
O štai santykiams užbaigtiviltis vėl pasidaro reikalinga. Už kiekvienos pabaigos būtinai prasideda naujas gyvenimas. Ši viltis – viltis pradėti gyventi vėl ir vėl – gimdoma sunkiausiai. Jai atsirasti trukdo didelė ateities baimė, pagrįstos ir nepagrįstos abejonės. Kaip galima tikėti nauja sėkme, jei santykiai baigėsi nesėkmingai? Jei tu nebe toks jaunas? Tačiau nutraukus santykius, bet nenutraukus gyvenimo, iš abejonių palaipsniui išauga naujos viltys, tikėjimas, o vėliau – užtikrintumas. Taip, galų gale viltis miršta. Miršta tam, kad iš jos, kaip Feniksas iš pelenų, atgimtų naujas tikėjimas. Ir tai nėra tik tikėjimo klausimas – tvirtinu tai užtikrintai.
Olegas Lapinas