Iš pagyvenimo atskirai jie tikisi „pasiilgti“ ar „patikrinti jausmus“. Kartais šis pasiūlymas kyla tik vienai pusei, tarkime, vyrui, kuris šokiruoja žmoną pareiškimu, jog „dabar jam reikia susivokti“. Jis išsinuomoja butą ar grįžta į savo seną butą ir pasilieka ten neribotam laikui. Jis, tarkime, buvo įsimylėjęs kitą, žmonos visiškai mesti taip pat nenori, todėl dabar jam reikia laiko „pabūti su savimi“. Kartais tokį pareiškimą padaro žmoną, kuriai, jos  nuomone, trūksta laisvės, o vyras ją „dusina“ savo meile. Paliktoji pusė abejais atvejais  įtaria, kad yra trečias asmuo, tačiau išeinančioji pagyventi atskirai pusė tai paneigia, tiesiog reikia „susivokti“.

Nepaneigdami susivokimo ir pabuvimo su savimi svarbos, turime iš karto pasakyti, kad šis sprendimas nėra pats geriausias galvojant apie santykius. Santykiuose tarp dviejų žmonių neišvengiamai kyla konfliktai, nesusipratimai ir nusivylimai. Tačiau pasitraukimas dažniausiai turi tik tokią pasekmę – konfliktas neišsisprendžia, bet „užšąla“. Nepadeda jis ir tais atvejais, kuomet vienas iš partnerių nori „susilpninti ryšį“. Jo nuomone, tai logiška, nes jie buvo per daug susipynę ir jam truko asmeninės erdvės. Tačiau, jeigu tarp sutuoktinių susikaupė neišreikšto pykčio, šis pyktis dar labiau pririša ir nepaleidžia. Tokiais atvejais susilpninti ryšio neišeina.

Kalbant apie tai, kad sutuoktiniui reikia „susigaudyti savo jausmuose“, priminsime, kad jausmai kyla sąveikoje. Tai reiškia, jog liūdesys, pavydas, pavyduliavimas, pyktis ar nuostaba įmanomi tuomet, kai šalia mūsų yra žmogus. Su juo sąveikaudami, mes patiriame liūdesį, jei jo netenkame. Pavydime jam, jei matome jo pranašumą.  Pavyduliaujame, jei matome jo dėmesį kitam asmeniui. Pykstame, jei jis neįsipaišo į mūsų lūkesčių rėmus. Stebimės, jei atrandame jame nepažįstamus bruožus. Visa tai keičiasi, kadangi nuolat keičiasi žmogaus elgesys. Situacija sąveikoje panaši į situaciją kelyje važiuojant automobiliu. O kas atsitinka, jei mes nesąveikaujame su žmogumi?

Tuomet mūsų „automobiliai stovi garažuose“. Tai reiškia, kad vietoj sąveikos su gyvu ir besikeičiančiu žmogumi mes pasirenkame sąveiką su statišku prisiminimu apie jį, su vaizdiniu, kuris rodo mums tik vieną žmogaus pusę. Ypač jei mes paįvairiname savo vienatvę kitomis pažintimis. Žinoma, labai retais atvejais ši palikto draugo pusė nušvinta mūsų prisiminimuose: „pagyvenau aš vienas, paragavau nuo viengungiško gyvenimo ir supratau, kad visgi pasiilgau aš jos barščių, jos kūno šilumos ir netgi jos paburbėjimo“ arba „Pasitikrinau aš, kad galiu patikti ir kitiems vyrams, įsitikinau, kad galiu išgyventi ir be jo, o po to supratau, kad man trūksta jo išmėtytų kojinių ir prie kompiuterio palinkusios nugaros“. Tokios idiliškos situacijos iš tiesų guodžia, tačiau tikrovė dažniausiai būna kitokia: „niekaip negaliu pamiršti jos nepagarbos man“ arba „Vos pagalvoju apie seksą su juo, suprantu, ne, ačiū, daugiau to nebenoriu“. Ką mes turime šiuo atveju? Susigaudimą savo jausmuose?

Akivaizdu, kad ne. Jausmuose čia neišeina gaudytis ir nereikia, nes jausmai tendencingai ir kryptingai puoselėjami viena kryptimi: imamas statiškas, nekintantis sutuoktinio bruožas ir ryšium su juo puoselėjami nuoskaudos ar pasibjaurėjimo jausmai. Kodėl mes taip darome? Kad patvirtintumėme savo sprendimo teisingumą. O jei dar giliau, kad pateisintumėme savo nesugebėjimą ir nenorėjimą ieškoti sprendimo, kuris įmanomas tuomet, jei mes susidūrę su konfliktais, nebėgame nuo jų, bet imame juos spręsti.

Pažiūrėję tiesai į akis, mes turime pripažinti, kad pasiūlymas „pagyventi atskirai“ dažniausiai verčiamas kaip pabėgimas iš situacijos, kuriai spręsti nėra jėgų ir noro. Jis maskuoja nutolimą ir didina jį. Dažni išsiskyrimai susilpnina ryšius tarp žmonių, netgi jei tarp jų yra „karšta meilė“ ir tai puikiai žino visos porelės, kurios prieš vaikinui einant į kariuomenę pasižadėdavo vienas kitam „sulaukti“. Kokia dalis iš tiesų sulaukdavo? Štai, štai…

Jeigu mes sutiksime su šia mintimi, mums reikia paieškoti alternatyvų. Ką daryti užuot „susivokiant vienatvėje“? Pradėti susivokti drauge. Susivokimas šis vyksta kalbantis.

„Bet kaip tik šito mums ir nepavyko padaryti!”,- sušunka ji. „Jūs manote, mes nebandėme aiškintis? Jis bėga nuo aiškinimosi, jis nenori kalbėti, jis tyli, jis atsikalba“. Arba „Ji žadėjo pagyventi su manimi, aš siūliau jai pasišnekėti… Ir vis tiek ji išsikrausto su daiktais…“ Situacija dėl to ir priveda prie sprendimo pagyventi atskirai, nes išsiaiškinti nepavyko.

Neskubėkime daryti išvadų. Pasišnekėti ir pasiaiškinti nepavyksta tuomet, kuomet nėra „aš ir tu“ jausmo. O yra miglotas „mes“, kuriame priešinga nuomonė ir nesankcionuotas poelgis suvokiami kaip išdavystė. Nepavyko sukurti „aš – atskiras žmogus ir tu – atskiras žmogus“ jausmo, gyvenant po vienu stogu? Dėl to siutina kito asmens kitoniškumas ir kalbantis mes turime tik vieną tikslą – užčiaupti jį bei įtikinti, kad esame teisūs, o jis – kaltas. O kad pavyktų iš tiesų išsiaiškinti, reikalinga dirva, t.y. labai aiškios papildomos sąlygos.

Pirmiausiai, žmogus turi išmokti klausytis kito nuomonės dėmesingai, ne tendencingai, o bandant iš tiesų įlįsti į jo kailį. Tegul jis jus nustebina ir tai bus jūsų požiūrio, o ne jo elgesio pasekmė.

Antra, žmogus turi nustoti veidmainiauti ir aiškiai pasakyti savo partneriui, ko jis pagedauja ir reikalauja lovoje, virtuvėje, viešumoje ir su vaikais. Įjungdamas sveiką protą ir suvokdamas, iš kur jis atsinešė šiuos reikalavimus.

Trečia, žmogus turi priimti, kad kai kurių norų atsisakymas, kompromisai ir lėtai priimami sprendimai – tai ne kažkokia siaubinga nuolaida kitam, o demokratinio gyvenimo norma.

Jei jūs dėl viso to sutariate, vadinasi, patys suprantate, kodėl po tokių pokalbių žmonės turi daugiau šansų susigaudyti savo jausmuose. Ir nustosite kalbėti apie visokius mitologinius „pagyvenimus atskirai“…

Olegas Lapinas