Neabejoju, kad dauguma pasakytų – taip. Rūpintis savimi galima įvairiai, tačiau visuomet kilnu ir gera. Ypač kai dar neišsitrynė iš galvos Nepriklausomybės eitynės ir vėliavos. Atrodo, kad gyventi autonomiškai – savaime suprantama vertybė. Tik pats žinai, kurioje vietoje reikia pasikasyti, kai niežti. Taip pat malonu yra pačiam užsidirbti, o ne prašyti pinigų iš sutuoktinio ar tėvų. Koks džiaugsmas – pirmasis savarankiškas uždarbis! Kilnu ir malonu yra rūpintis savo profesine padėtimi. Saviugda taip pat yra geras dalykas. Sportuoji, medituoji pagal jogų sistemą, knygas skaitai. Savo statusą įtvirtini. Jauti sportinį azartą perspjaudamas konkurentus – visa tai irgi maloniai glosto širdį. Sukelia pranašumo jausmą.

Tačiau ar jums niekas neatrodydavo, kad visa šitai darydami mes neretai prarandame bendrumo jausmą su kitais? Ir tuo pačiu pamažiname savo laimingumą? Spręskite patys.

Štai mažas vaikutis laiko mamą už sijono skverno. Jis truputį nubėga į šalį, po to išsigąsta ir vėl grįžta prie mamos. Ją apkabinęs jis aiškiai jaučia palaimą. O užlipęs tėveliui ant sprando jis atrodo visagalis ir nieko nebijo! Ar jis tuo metu rūpinasi savimi pats? Jokiu būdu. Jis jaučiasi laimingas ir stiprus tiek, kiek yra ryšyje su tėčiu ir mama. O ką reiškia ryšys? Jis reiškia priklausomybę. Žiūrime toliau.

Štai paauglys važiuoja su troleibusu. Sėdi jis vienas susispaudęs, žiūri pro langą. Ar laimingas jis atrodo? Anaiptol – nesaugus, niūrus ir vienišas. Vis jam atrodo, kad vyresni keleiviai tuoj jį užpuls. O štai jis eina su draugais gatve – palaukite, ar čia vis tas pats vaikinas? Jis juokiasi, garsiai kalba, emocingai dalinasi su draugais taip, kad visa gatvė girdi – pilnai save reiškiančio žmogaus įspūdis! Ar jums neatrodo, kad tik bendrumo jausmas, taigi, priklausomybė nuo draugų grupės ir pripildo jį gyvybinėmis jėgomis?

Štai namuose sėdi žmona ir laukia savo vyro. O dar geriau – vaikų ir vyro grįžtančių iš kokios kelionės. Taip, ji galėjo mėgautis savo nepriklausomybe, kai namiškių nebuvo namie. Taip, galbūt, jai norėjosi pabūti vienai, ypač jei ant jos pečių buvo visa šeima. Tačiau ar jums neatrodo, kad palaimos jausmas ją užlieja ne tuomet, kai ji rūpinasi savimi, o tuomet, kai jį išgirsta, jog vaikai ir vyras atrakina dūris? Ir tai reiškia, kad ji tuoj bus ne viena. Ne laisvė vienatvėje, o bendrumo jausmas sukelia jai ramybę, pasitikėjimą, pilnumo jausmą. Kaip ji jaustųsi, jei į teatrą, kiną, baseiną būtų dažnai priversta vaikščioti viena? O juk tai būtų jos autonomijos, nepriklausomybė ženklas! Paklauskite vienišų žmonių: ar jie tikrai neiškeistų savo vienatvės į bendrumą? Ir net jei jie pasakytų: „neiškeisčiau“ – paklauskite, ar tikrai?

Žinoma, vedybinis statusas nereiškia, kad automatiškai jauti bendrumo jausmą. Štai vyras, nežinantis, kur save padėti, nes šeimoje jis nelaukiamas. Jis – blogas. Taip, jis laikomas namuose egoistu, besirūpinančiu tik savimi. Šeimos nariams atrodo, kad jis „gyvena savo malonumais“. Tačiau ar negali būti, kad pasijutęs pilnaverčiu šeimos nariu, t.y. priimtas į šeimą su pagarba ir meile, jis ir patirtų – pirmą kartą savo gyvenime – tikrą džiaugsmą? Ir nusispjautų jis tuomet į visus tuos savo malonumus, kurių sąraše atsidurtų ir bilijardas, ir aludė, ir medžioklė, ir lenktynės, ir galbūt, erotiniai masažai, ir saunos su darbovietės vakarėliais, ir visa tai, apie ką jo šeimos nariai atsiliepdavo su panieka: „jam rūpi tik tai, o mes nerūpime“. O jei taip, sakydavo namiškiai – tai ir tu mums nerūpi!“ O ką jei pradėtų rūpėti? Štai taip – avansu – nepaisant jo „egoizmo“ – imtų ir pasakytų jam namiškiai: „kad ir koks tu būtumei, tu esi mūsų šeimos narys – tėvas, vyras, ir mes džiaugiamės, kad tu esi!“

O štai pensijinis amžius. Moteris stovi prie kapinių ir pardavinėja savo augintas gėles. Ji šypsosi ir pasakoja prekeiviams: štai šiandien man džiaugsmas – atvažiuoja vaikai su anūkais. Ar ją džiugina jos nepriklausomybė ir sugebėjimas pasirūpinti savimi? O gal jai džiaugsmą sukelia tas faktas, kad jos gėlytės yra ryškesnės, nei pardavėjos kaimynės? Baikite juokus – jos pranašumo malonumas nublanksta palyginus su tuo jausmu, kuris jai kyla ruošiantis sutikti namuose vaikus. Nes jų vizitas – tai bendrumo jausmas. Tai ženklas rodantis, kad ne, tu nesi pati sau, tu priklausai didesnei žmonių grupei.

Galima pastebėti, kad žmonės nesitenkina vien bendrumo jausmu. Ateina metas, ir vaikai nori pagyventi savarankiškai. Ateina laikas, kai sutuoktiniams norisi privačios erdvės. Valstybės ir tautos atsiskiria nuo didesnių valstybių.  Netgi roko grupių muzikantai kartais skiriasi! Tačiau nors vyksta visa tai su įvairiais jausmais: palengvėjimu, pasididžiavimu, išsilaisvinimu, bet be didelio džiaugsmo. Gyvenimas rodo, jog džiaugsmas didesnis, kai yra didesnis bendrumo jausmas. Ir „daryti kažką iš savęs“ sunkiai suderinama su „rūpintis kažkuo ir būti su kažkuo“. Nes „būti“ – reiškia pamiršti savo siekius, savo numatomus rezultatus, savo tikslus, savo pranašumą ir savo atsilikimą. „Būti“ – reiškia tiesiog būti. Ir tai neįmanoma, jei nejauti, jog priklausai tiems, su kuriais būni. O bandydamas tapti pranašesniu už kitus, nustoji būti, iškrenti.

Todėl bendrumą galima jausti ne tik su artimaisiais žmonėmis. O su bet kuo, ko dalimi save jauti. Kartais žmones aplanko toks įdomus mistinis jausmas – bendrumo su visais žmonėmis, su gamta, su visu pasauliu. Nedažnai ateina šis jausmas, tačiau kai jį patiri, niekada neužmiršti.

Visai gali būti, kad šis jausmas kažkada aplankydavo mūsų protėvius, kai jie, likę naktį vieni, apsupti ledynų, sušalę ir išalkę, pamatydavo tolumoje laužo liepsnelę. Tai reiškia, kad ten yra žmonių. Reikia tik parodyti jiems, kad gerbi juos ir kad pats esi toks, kaip jie. Tuomet jie tave priims į savo tarpą. O ten, kur tave priima, ir ateina laimė.

Olegas Lapinas