Sako, vienatvė būna trijų laipsnių. Pirmas laipsnis: minčių – tu vaikštai vienas ir kažką galvoji. Antras laipsnis – monologo: vaikščiodamas tu kažką murmi, mąstai pusbalsiu. Trečias laipsnis – dialogo: tu sustoji gatvėje ir gestikuliuodamas pats su savimi garsiai ginčijiesi. Kodėl taip yra?
Kalbėtis su savimi įmanoma tik tuo atveju, jei mūsų sąmonėje egzistuoja ne tik „aš“, bet bent dvi pusės: kalbančioji ir klausančioji. Žinoma, dažnai jos paeiliui išsako savo nuomonę. Taip ir yra. Kam nepažįstamas rytinis dialogas mūsų galvoje: „metas keltis!“, „na dar penkiolika minučių“, „ne, dabar jau metas, nespėsi į darbą “,„prašau, dar penkios!“.
Šis dialogas vyksta skirtingomis intonacijomis. Viena – maldaujanti vaikiška, kita – griežta, aiškiai priklauso tėviškajai figūrai. Tai, kad jos kalbasi tarpusavyje ir mes tai suvokiame, reiškia, jog yra dar trečioji dalis, kuri visą tą dialogą girdi ir gali net su ironija stebėti: aha, matyt, esu trečio laipsnio vienišius. Psichologijoje viena dalis ir vadinasi vidinis Vaikas, arba vaikiškoji pozicija. Kita – vidinis Tėvas, arba tėviškoj pozicija. Trečia – vidinis Suaugęs, arba suaugusioji pozicija.
Neretai skirtingi balsai mūsų galvoje kalbasi esant motyvų konfliktui. Klasikiniai konfliktai yra trys:
- Noriu, bet negalima (uždraustas vaisius);
- Reikia, bet nenoriu (nemaloni pareiga);
- Privalau, bet negaliu (kryžius, kurį apsiėmei nešti, ne pagal tavo jėgas);
Primas konfliktas dažnai skamba kaip kaprizingo ir godaus vaiko pokalbis su griežtu tėčiu ar mama: tarkime, jūs norite skanaus pyragėlio, bet žinote, kad laikotės dietos. „Noriu!“ – šaukia jūsų vidinis Vaikas. „ Negalima“ – atšauna griežtas vidinis Tėvelis. Galų gale vaikiškoji dalis nustoja maldavusi ir… ne, nepasiduoda, o imasi isterinių reakcijų bei manipuliacijų.
Antras konfliktas – pvz., nenoras keltis ryte į darbą – skamba panašiai, tik vaikas mumyse tuomet apimtas ne godulio, o tiesiog fiziologiškai nepasiruošęs atlikti pareigos; gali būti, kad Vaikas nugali, tarkime, mes pramiegame, tuomet abu balsai nutyla ir į sceną išeina Suaugusioji dalis, kuri tragiškai konstatuoja mūsų galvoje: „na viskas, dabar tu pavėlavai. Galvok, kaip išsisuksi“.
Trečiame konflikte – tarp pareigos ir galimybių – kalbasi dvi dalys: viena kelia aukštus moralinius reikalavimus (principingas Tėvelis ar Mamytė sako: tu turi būti sąžiningas, baigti mokslus, tapti žymiu, būti laimėtoju), o kita – suaugusioji dali s– konstatuoja, kad šie reikalavimai neįgyvendinami. Tarkime, aukštos moralės žmogus nusideda. Viskas būtų gerai, jei tuo šis dialogas pasibaigtų: „na, negali tu būti angelas, visi žmonės– tik žmonės… “, tačiau Tėviškoji dalis sugeba iš pasalų atsiųsti stiprų nežodinį kaltinimą – sąžinės graužatį, kaltės jausmą. Juose slypi tylus balsas: „tu neturėjai taip elgtis, tu – pabaisa“, arba, jei nepavyko kažko pasiekti: „tu – nevykėlis“.
Ar mes galime tik atpažinti savo galvoje šiuos balsus, o gal galime su jais kažką padaryti?
Psichoterapeutai dažniausiai pradeda nuo to, kad siūlo jums Suaugusio stebėtojo poziciją. Jie stebi jus patys ir, atrodo, kurį laiką nieko nedaro, tik komentuoja jūsų reakcijas ir elgesį. „Tingūs niekšai tie psichoterapeutai“ – pagalvojate jūs… tačiau jums kažkodėl tai padeda ir neatsitiktinai – dažniausiai jumyse kovoja nusidedantis Vaikas ir baudžiantis Tėvelis. O neutrali psichoterapeuto pozicija įneša į jūsų vidinį gyvenimą trečią matmenį. Jūs patys tampate tokiais ir aprimstate.
Tam pačiam tikslui tarnauja dienoraštis – jame jūs paliekate savo skausmingus nuogąstavimus ir griežtus kaltinimus, o pats tampate rašytoju ir skaitytoju, t.y., tuo, kuris yra viso to šone. Tai leidžia jums iš baimių ir kaltės pereiti į stebėjimą ir blaivų mąstymą. Neįtikėtina, bet faktas: bet koks užrašytas įvykis keičia savo emocinį atspalvį, kad ir kaip jums norėtųsi sakyti: „o kam rašyti? Aš it taip viską atsimenu“. Ne atsiminime reikalas. Balsai, paversti jūsų ranka rašytu tekstu, praranda savo magišką galią. Prisiminkite savo vaikiškus dienoraščius, arba kad ir tokį paprastą dalyką, kaip raštišką skundą valdiškai institucijai.
Kitas žingsnis – pradėti piešti ant popieriaus tai, kas su jumis vyksta. Nesvarbu, kad jūs nemokate piešti, nupiešę jūsų problema kad ir abstrakčia forma, jūs padarote tą patį: stebite save iš šono, tik dar gudriau: kūrybiškai. Tuomet atsiranda naujų emocijų: interesas, viltis, lūkestis, pasikeitimų nuojauta. Nes dailės kūryba – gyvas ir besikeičiantis procesas.
Įdomios ir grupinės psichoterapinės technikos, tarkime, psichodrama, kai jūsų vidinio dialogo atlikėjai – kiti grupės nariai. Jūs galite išeiti iš vidinio konflikto ir užimti tik vieną pusę, arba išvis stebėti iš šono, kaip grumiasi jūsų vidinis Vaikas su griežtu vidiniu Tėveliu. Tuomet jums dažniausiai ateina protingų idėjų, nes mes nemokame patarti sau, bet visuomet mokame patarti, kaip elgtis kitam.
O štai ką galima padaryti, kai psichodramos grupės po ranka nėra: pažaisti vidinėmis intonacijomis.
Štai jūsų principingas vidinis Tėvelis šaukia jums į pakaušį: „tu – nevykėlis ir nusidėjėlis! Man gėda dėl tavęs!“. Tada jūs imate ir prasukate tą pačią frazę juokinga, vaikiška intonacija. Ir dar tegul ji skamba ne į pakaušį, o iš jūsų gerklės! Pabandėte? Matote, ir šio balso galia išnyko.
Taigi, mes galime ne tik kalbėtis su savimi. Mes galime su savimi kalbėtis skirtingai. Mes galime žaisti su savimi. Ir jei jūs gerai pagalvosite – visi mūsų išoriniai dialogai ir konfliktai – ne kas kita, kaip bandymas išnešti į išorę tai, kas vyksta mūsų viduje. Tai, ką mes darome su realiais pašnekovais – tik atkaklus bandymas surasti kitą asmenį – suprantantį mus, atleidžiantį mūsų nuodėmes, gerbiantį mūsų dorybes, ir apskritai mylintį mus – tokius pažeidžiamus ir stiprius, paprastus ir sudėtingus tuo pat metu.
Olegas Lapinas
