Žinoma, jūs neabejojate, jog humoras ir juokas gerina sveikatą ir praligina gyvenimą. O štai ironija, humoras savo paties atžvilgiu – ar tikrai tai dalykas sveikas ir būtinas? Nemaža dalis žmonių daugiau nieko ir nedaro, tik šaiposi. Tik ne tiek iš kitų, kiek iš savęs. Su kitais aišku – tai linksmina. O kas atsitinka, jei žmogus padaro iš savęs paties pajuokos objektą?
Štai šis žmogus atsiduria naujoje kompanijoje ar ateina dirbti į kolektyvą. Pirmas dalykas, kuriuo jis atkreipia į save dėmesį, yra šioks toks kitoniškumas: jis pareiškia nuomonę, kuriai dauguma nepritaria. Žmonės būtinai atkreipia į tai dėmesį. Tačiau tai ne maištininkas ir ne opozicionierius, nes jis labai skubiai duoda suprasti, kad to rimtai nepriimtų:
- Išsako nuomonę ir tuoj pat pabrėžia: aš čia ne rimtai, šiaip sapalioju;
- Išgirdęs apie kieno nors klaidą ar liapsusą, skuba pasakyti: o man tai dar juokingiau buvo atsitikę ir papasakoja tinkamą istoriją;
- Nepraleidžia progos padaryti ką nors netinkamo: vėluoja, užkliūna už daiktų, gal net pargriūną sukeldamas aplinkinių ironiją ar juoką;
- Nuolat šaiposi iš savo išvaizdos: tarkime, vadina save „pilvūzu“ ar „giltine“;
- Niekuomet nekonfrontuoja su aplinkiniais: jo pasirodymas visuomet yra juokingas šou;
- Susilaukia, kad aplinkiniai ima laukti iš juo klounados: „tu kaip visuomet“ – sako jie.
Kalbant apie psichologinę sveikatą, reikia susitarti, ar sveika savigarba yra būtina sveikatos dalis. Žinoma, juokdario savigarba yra dalykas abejotinas. Kitą kartą galima pasakyti, kad „etatinis juokdarys“ mazochistiškai leidžiasi būti žeminamas. Juk jo padėtis grupėje anaiptol pagarbos nesukelia. Jei toks žmogus turi artimą draugą ar draugę, jie dažnai nustemba ir klausia: kodėl tu leidiesi žeminamas? Būtent psichologinė Juokdario sveikata yra susilpninta. Juk tam, kad nuolat šaipytumeisi iš savęs, turi įprasti žiūrėti į save kaip į juokingą ir nenusisekusį žmogų. Tai reiškia, kad turi pats atsistoti ne į savo draugo, o į besijuokiančio žiūrovo vietą. Todėl Juokdarys kartu su kitais – ne draugais – sukelia pirmiausiai prieš save, o tik po to – prieš kitus eilinį spektaklį. Šiame spektaklyje galima įžvelgti agresiją, tik nukreiptą prieš save patį. Tai aplinkiniams, žinoma, nepavojinga. Kadangi kolektyve atsiranda „garantuotai nepavojingos“ agresijos šaltinis, žmonės atsipalaiduoja ir palaiko Juokdario rolę.
Tuomet paaiškėja, kad toks žmogus nuperka saugumą nusižeminimo kaina. Jis pateikia aplinkiniams ne save tikrą, o save kaip vaidmenį – Humoristą arba Juokdarį. Tame jis įžiūri sąlygą, su kuria jį laiko šios grupės nariu. Žinoma, jūs galite pasakyti, kad žmonės apskritai nebūna visiškai atviri netgi pačiose geriausiose grupėse. Visi vaidina šiokius tokius vaidmenis: neformalaus lyderio, vaikelio, fatališkos moters, tylenio, pilkojo kardinolo, gelbėtojos, darboholiko ir t.t. Tačiau už vaidmenų slepiasi ir žmonių socialūs, ir nelabai socialūs siekiai. Todėl šalia sutelkiančių dalykų – savitarpio pagalbos ir palaikymo – visuomet yra šiokia tokia įtampa ir potenciali konkurencija. Jie ardo kolektyvą. Todėl kolektyvuose labai vertinamas humoras ir juokas. Žmonių grupei nuo to tik geriau: visi žino, kad juokas nuima įtampą. Tai gal iš tiesų visai neblogai pabūti Juokdariu, jei tai tik sutelkia kolektyvą ar kompaniją? Juk tu gauni dėmesio. Tave pastebi. Ir kitiems tik geriau. Argi tai nėra gerai ir argi dėl to žmogui nekyla savotiškas prasmės jausmas?
Taip, sociumas, ypač toks, kuriame kyla konkurencinė įtampa, iš tiesų yra sveikesnis, kai jo narių tarpe yra tam tikrų vaidmenų, iš kurių vienas vaidmuo – Juokdarys. Neatsitiktinai karalių bei carų rūmuose visuomet būdavo juokdarių. Beje, jų padėtis būdavo išskirtinė ta prasme, kad jie leisdavo sau šaipytis iš paties rūsčiausio monarcho, tarnaudami savotišku „apsauginiu vožtuvu“ baimės ir pagarbos pritvindytoje atmosferoje. Mainais už tai, kad jie šaipydavosi iš savęs, juokdariai leisdavo sau pasakyti tiesą, pavyzdžiui: „O karalius juk mūsų kvailas!“. Galima pasakyti, kad už agresiją prieš save patį tokie žmonės turėdavo galimybę kompensuotis – atsakyti agresija.
Tačiau šiuolaikinis Juokdarys kolektyve tokios privilegijos, deja, neturi. Jis tik juokina, bet ne puola. Todėl agresijos, įvyniotos į pasišaipymo apvalkalą, kiekis vieną dieną gali būti kritinis jo savigarbai. Ir žmoguje pagaliau pabunda įžeista savimeilė. Nerasdama tinkamos išeities jo atgalinė agresija gali „smogti“ per vidaus organus, tarkime, per širdies kraujagysles. Juokdarys griebiasi už suskaudusios širdies, o aplinkiniai mano, kad tai eilinis pokštas!
Todėl Juokdariui vis dėlto sveikiau paįvairinti savo vaidmenis kolektyve. Draugams ir suprantantiems bendradarbiams, kuriems toks žmogus rūpi, verta suignoruoti eilinį bandymą visus prajuokinti ir pasakyti jam kelis dalykus atvirai ir rimtai:
- Aš tave gerbiu už tai ir už tai;
- Nejuokinga, tačiau tavo pastangas vertinu;
- Šaunuolis, kad visus juokini, tačiau abejoju, ar labai gerai jautiesi;
- Man įdomu, o kas tau iš tikrųjų mūsų kolektyve nepatinka?
Psichoterapeutas dirbdamas su tokiu klientu, kartais duoda jam rekomendaciją: bent mėnesį jokiomis aplinkybėmis nesišaipyti iš savęs ir niekam nepasakoti apie save nieko, iš ko būtų galima šaipytis. Geriau jau pakentėti ir likti kurį laiką nematomu, nei užimti nišą, kurią taip noriai suteikia tau agresijos bijantis kolektyvas.
Žinoma, toks žingsnis neišsprendžia visų problemų. Kartais Juokdario vaidmuo yra vaikystės atgarsis – galbūt, kažkada šitokiam žmogui teko linksminti savo nelinksmą šeimą ar palaikyti vieną iš sudepresavusių tėvų. Kažkada jis išmoko juokinti visą klasę. Negi jis ims ir atsisakys šio vaidmens?
Tačiau praktika rodo, kad atkaklus bandymas ignoruoti nusistovėjusį socialinį vaidmenį, nuoširdus palaikymas ir atskleidimas tikrų jausmų iš tikrųjų keičia žmones. Ir amžinas konfliktas tarp asmens ir kolektyvo interesų gali būti sušvelnintas ar net išspręstas asmens naudai. O kas dėl kitų, yra posakis:„Išsigydyk pats ir kiti išsigelbės!“.
Olegas Lapinas