Tavo kūnas turi stiprėti ir tobulėti, o jei ne – tai jautiesi ne kaip. Tavo protas turi vystytis, o jei tu kartoji tas pačias klaidas, tai už tai save peiki. Tavo ar tavo įmonės pajamos turi nuolat augti, o jei neauga, tai tu manai, kad darai kažką ne taip. Ir tavo santykiai, ir tavo charakteris, ir visas tavo gyvenimas privalo būti nuolatinis progresas. Kitaip tu bijai – ne numirti, žinoma, o parasti savo laimę. Nes laimė – tobulėjime. Prie tokios pasaulėžiūros tave pripratino tėvai ir mokykla. Tave girdavo už progresyvius žingsnelius ir peikdavo už tinginiavimą, nejudėjimą pirmyn ir už klaidas.

Ir štai tu išaugai. Iš tikrųjų per savo gyvenimą tu padarei nė vieną žingsnį į priekį. Nepaisant laikino paaugliško pamišimo tu sugebėjai baigti mokslus, susirasti draugą ir darbą. Tu lankaisi baseine ir sporto salėje. Tu skaitai knygas. Tu tobulini būstą. Tačiau kartais nuo karto tavyje pabunda jėga, traukianti tave atgal! Ir tu labai šios jėgos nemėgsti.

Tai – siekis regresuoti, t.y. ne tobulėti, o kaip tik supaprastėti ir sugrįžti į ankstesnę būseną. Po atkaklios dietos, kai tu numetei septynis kilogramus, vieną dieną tave traukia prisivalgyti pyragaičių su kremu. Ir tu priaugi vieną kilogramą. Ir graužiesi. Puoselėdama būstą tu vieną gražią dieną jauti nenumaldomą norą numesti visas knygas ant grindų ar apskritai sudeginti savo naujus namus. Tu bijai tokių minčių, nes tau atrodo, kad eini iš proto. Tave traukia nenueiti į darbą , o jei ir nueiti, tai nieko neveikti, tik parodyti savo bendradarbei liežuvį. O būdama baseine tu kažkodėl imi fantazuoti, kaip nustumsi visus lankytojus į vandenį. Vieną gražią dieną tavo įmonės pajamos ima nebeaugti ar netgi pamažėja. Tu pradedi bijoti finansinio kracho. Tačiau kažkur sielos gilumoje sukasi mintis: “O gal ir gerai, vis vien ne itin aš tą darbą ir mėgstu. O jei visai atvirai, tai norėčiau nusimesti visus rūbus ir lakstyti pievomis ir gulėti po palme ant šilto tropinio pajūrio smėlio”.

Šis vidinis balsas ir ši regresyvi jėga gyvena kiekviename žmoguje. Jos paskirtis pusiausvyra, ji turi neleisti mums nuolat keistis. Juk gamta įdėjo į kiekvieną žmogų nenumaldomą siekį save tobulinti, padaryti viską, ką gali padaryti ir tapti viskuo, kuo gali tapti. Vieni vadina tai „savęs realizacija”, kiti „savęs aktualizacija”. Tai labai geras siekis. Tačiau jei mes atsiduotumėme vien šiam siekiui, žmonių giminė taptų per daug nenusakoma ir nepastovi. Todėl mumyse veikia ir stabilizuojanti jėga – siekis regresuoti.

Jei regresyvios jėgos ima viršų, mes apsileidžiame. Ir tuo pačiu savęs nemėgstame. Dėl kritusios savigarbos moterys dažniausiai ima gerti, nesinaudoja kosmetika, rūko, tunka ir nesusitvarko. Savo priekabiais jos gadina namiškių gyvenimą. Vyras, praradęs savigarbą irgi geria, nesiskuta, gadina aplinkiniams nuotaiką ir laužo daiktus. Vaikai dykaduoniauja, užkabinėja silpnesnius, nuobodžiauja ir gadina žaislus.

Jei tarp progreso ir regreso jėgų yra pusiausvyra, mes palaikome tvarką išorėje ir savyje, tačiau gebame ir atsipalaiduoti, „palepinti save” ir netgi kiek sugrįžti atgal. Tarkime, mes leidžiame sau pulti į melancholišką nieko neveikimą, kartais praleidžiame sporto treniruotes, gulime lovoje ir sergame gripu. Kartais mes leidžiame sau nusileisti savo principams. Kad po to su dideliu įkvėpimu ir malonumu vėl imtumėme progresuoti. Taip me išlaikome savigarbą ir neapsileidžiame – ne dėl nuolatinės įtampos, o kaip tik dėl sugebėjimo priimti savo regresą.

O štai variantas, kada progresas yra pagrindinė varomoji jėga, yra kitaip. Čia tau atsiranda nuolatinė regreso baimė. Atsiranda nuolatinė įtampa. Tu netgi susirgti bijai. Bijai ir paslapčia svajoji, nes supranti, kad su tokiu perfekcionistiško charakteriu kitaip sau regresuoti neleistumei. Jei tu sąmoningai pagalvoji apie ligas ir nieko neveikimą, tave apima neapsakomas siaubas. Juk tu nevaldysi nei savo, nei kitų gyvenimo! Ir vis dėlto, jei tu neišmoksi regresuoti, tave privers tai padaryti kokia nors liga.

Liga – tai anaiptol ne vien vargas, siaubas ir katastrofa. Liga – tai savotiška būsena, artima šventumui. Taip, yra toks posakis: “sergantis žmogus – šventas žmogus”. Taip, norint suvokti kažką svarbaus apie gyvenimą, siekiant sutvirtinti savo tikėjimą, kartais tenka patirti:

Isterijos priepuolį;

Ligą;

Ašarų antplūdį;

Nesuvaldomą norą kvailioti;

Priklausomybę nuo kitų;

Silpnumą ir mažumą…

Ir jei tau vien šie žodžiai kelia pasibaisėjimą, tai prisimink, kad labai narsūs ir labai stiprūs žmonės sukūrė dar vieną posakį:

Kol gali eiti – eik, jei negali eiti – šliaužk, o jei negali šliaužti – rask žmogų, kuris tave paneštų.

Taip, regresas kartais reiškia ir leidimą sau priklausyti nuo kitų žmonių. Tegul jie tave neša. Žinoma, jei tu ši infantiliška būtybė, parazituojanti ant kieno nors stiprių pečių, tai visai tau netinka. Tačiau jei tu ir esi tas, ant kurio stiprių pečių gyvena parazituojančios būtybės, tau labai naudinga kartais susilpnėti. Ir regresuoti į palaimingą vaikystę, kuomet tu ramiausiai miegodavai mamai ant rankų, tėčiui ant pečių ir močiutės vėžimėlyje.

Mūsų gentis – homo sapiens – anaiptol nebuvo darboholikų gentimi. Mūsų protėviai daug tūkstančių metų – didesnę mūsų istorijos dalį – gyveno pagal medžiotojų ir žemdirbių ritmą: kažkiek pasistengei, panaudojai jėgą, o toliau ilsėkis artimųjų ir draugų rate. Prisimindamas, kad esi bendrijos narys, leisdamas sau ištirpti, susilieti su kitais ir patirti palaimą. Ar tu pasiruošęs leisti sau ją patirti?

Olegas Lapinas