Viskas, kas turi savo pradžią, turi ir pabaigą. Tačiau ar reikia šią žiaurią taisyklę taikyti žmonių santykiams? Yra teoretikų, sakančių, kad intymūs žmogiški ryšiai yra amžini. Yra psichologų, atvirkščiai, raginančių nesigręžioti atgal ir stoiškai sutikti santykių pabaigą

Jūs pasakysite, kad  daugumai žmonių tenka turėti daug vienkartinių nuotykių su žmonėmis, kurių vardų mes netgi ne visuomet prisimename. Juk užbaigdami vieną ryšį, mes pradedame naują. Tai tiesa, tačiau svarbu, kaip tas užbaigimas vyko. Ką jeigu seksualinis partneris tiesiog būdavo paliktas ir užmirštas? Tai gali kelti problemų net jei mes to neprisimename. „Deramai užbaigti“ ryšį tikrovėje mes negalime, juk praeities nesugražinsi. Specialių psichoterapinių užsiėmimų (psichodrama, šeimos konsteliacijos) metu tai įmanoma ir reiškia tiesiog atsisukti į įsivaizduojamą žmogų ir pasakyti: „tu buvai pas mane prieš dabartinę meilę, o ji eina po tavęs; aš tave matau, gerbiu ir esu tau dėkingas“.

Vokietijoje dirbęs persų kilmės psichoterapeutas Nossrat Peseshkian yra žinomas dėl savo skurtos pozityvios psichoterapijos. Savo pažiūras Peseshkian grindė įvairių kultūrų sulyginimu, jų tarpe, ir meilės santykių. Įvairiose kultūrose jis matydavo tą patį – santykiai nestovi vietoje. Pozityvioje psichoterapijoje priimta manyti, kad meilės santykiuose yra dėsningos pakopos. Jos susijusios su asmenybės brendimu, ir vaikystės pakopos atsikartoja meilės ir šeimos santykiuose.

Pirmoji – „prisirišimo“ pakopa. Joje mes instinktyviai atkartojame santykius, kurie mus siejo kūdikystėje su motina. Mylimas žmogus yra mums būtinas, mes siekiame beveik nuolat jausti jį fiziškai, o psichologiškai mes tapatinamės su juo. Tuomet jo skausmas virsta mūsų skausmu, jo džiaugsmas ir liūdesys – mūsų džiaugsmu ir liūdesiu. Abipusio prisirišimo atveju jis daro tą patį. Jei toks poreikis ženklina mus įvairiuose santykiuose per ilgą gyvenimo laikotarpį, mus galima priskirti prie reaguojančiu „naiviu – pirminiu“ būdu. Mes ignoruojame skirtumus tarp artimų žmonių, nes norime tik vieno: „priimk mane tokį, koks esu“, ir tikimės, kad mylimasis priklausys tik mums vieniems. Jo netekę reaguojame gilia depresija. Mes nesugebame išskirti „aš toks, o jis kitoks“, vadovaudamiesi ne protu, o tik tokiais jausmais, kaip gilus pesimizmas, neviltis, viltis, optimizmas. „Užstrigę“ šioje pakopoje mes neleidžiame nei sau, nei jam pereiti į antrą. Būtent „naivūs“ tipai dažniausiai kuria svajones apie amžiną meilę ir siekia nepaleisti žmogaus, arba bent gyventi nepraeinančiomis viltimis, kad jis sugrįš.

Antroji santykių stadija – „diferenciacijos“.Joje mes atkartojame tą gyvenimo laikotarpį, kuomet einame į pradinę mokyklą ir atsiduriame tarp skirtingų vaikų. Mums reikėjo susidurti su žiauria tikrove. Sudie, naivus „mes su tavimi esame viena“. Dabar mūsų nepriima besąlygiškai, ir mes turime mokytis vadovautis skirtingais elgsenos būdais. Nenori – tave išjuoks ir atstums. Tai reiškia, kad  mums reikia mokytis tam tikrų socialinių normų (švara, tvarka, paklusimas, kova už save, žaidimo taisyklės) ir tik jų laikydamiesi mes galime būti priimti į sociumą. Vaikai skiriasi nuo mūsų ir to neslepia. Mums neužtenka instinktų, o reikia prisitaikyti, nes aplinkui – žmonės su kitais sugebėjimais, lūkesčiais ir reikalavimais. Bet grįžkime į santuoką. Meilės santykiuose tai reiškia štai ką. Mums neužtenka norėti būti mylimiems, mes turime išmokti, kad iš mūsų tikisi, kad mes, tarkime, vakare eisime po dušu, padėsime buityje ar nedarysime to, kas prieštarauja sutuoktinio normoms. Žinoma, mes turime kažkiek pažaboti savo instinktus – tarkime, jums norisi „sekso tuoj pat“, o sutuoktiniam norisi iš pradžių išplauti virtuvę. Arba mums kyla pyktis, bet normos reikalauja mandagiai tylėti.

Taigi, mes atskiriame save nuo partnerio. Mes vadovaujamės protu. Ar ne per daug? Jei protas ima viešpatauti, psichinė pusiausvyra labai smarkiai nukrypsta nuo mūsų instinktų į normų pusę, ir mes išvis galime pamiršti instinktus ir norus. Mes tampame reaguojančiais „antriniu“ būdu – t.y. tampame savotiškais robotais, žinančiais tik vieną – „reikia“ ir „aš padarysiu tai pats“. Klinikine kalba, mes reaguojame „kompulsiniu“ būdu („compulso“ lot. reiškia– „priverstinis“). Tuomet santykiai virsta pareiga. Ir štai mes didesnę laiko dalį ką nors tvarkome, valome, skaičiuojame, uždirbame. Šiuo atveju mes dažnai stebime žmogų, kuris labai gerai prisitaiko prie partnerio, tačiau neretai ir priešingą – kuris išvis nenori taikytis prie partnerio, o gyvena tik dėl savo egoizmo. Žinoma, antruoju atveju santykiai nutrūksta, kai mūsų egoizmas peržengia partnerio kantrybės ribas. Neištikimybė, nevalyvumas, grubumas, nesiskaitymas lovoje, išlaidumas – visa tai pakankamai dažni pretekstai išsiskirti. Jei mūsų  normos idealiai sutampa, net ir esant seksualiniam atšalimui partneriai sako „mes labai gerai prisitaikėm vienas prie kito, kur čia rasi geriau?“ ir lieka kartu racionaliais sumetimais: abu yra „antrinio tipo“.  Bėdų būna tuomet, kai vienas yra „naivus priminis“, o kitas – „antrinis“ žmogus. Ypač kai realus išsiskirimas reikalauja iš „naivuolio“ pereiti į trečią santykių pakopą.

Trečioji pakopa – „atsiskyrimo“.Ji galima, kai tampame pakankamai brandūs, integruojame savyje įvairius sugebėjimus, deriname instinktus ir normas savarankiškai. Mes pasiekiame psichinės nepriklausomybės lygį, kuris vadinasi „autonomija“. Mums nebereikia priklausyti vienam žmogui, nors mes ir prisitaikėme prie jo ar bent pripažinome, kad jo sugebėjimai, pažiūros ir normos yra kitokie, nei mūsų. Atsiskirimo pakopoje mes galime atitolti nuo žmogaus ir nukreipti save  į kitą asmenybę. Atitoldami nuo savo prisirišimo objekto mes nepuolame į depresiją, nekaltiname jo, o gerbiame, jaučiamės jam dėkingi. Šis žingsnis vadinasi „atitolimas su meile“. Tai nebūtinai reiškia skyrybas. Mes galime likti gyventi kartu turėdami savo asmenines erdves. Problemų šioje pakopoje atsiranda tuomet, kai mes ir ieškome savarankiškumo ir bijome jo. Jei šis svyravimas tęsiasi kone visą gyvenimą, mūsų reakcijas galima priskirti prie „dvilypio“ reagavimo tipo. Kliniškai tai atrodo kaip „isterinė neurozė“. Mes iš tiesų kalbame dvilypiai: „aš susitvarkysiu pats, bet nepalik manęs!“, „aš ir noriu skirtis, ir nenoriu!“, man nemalonu tavimi naudotis, bet nemalonu ir kai tu manim nustojai rūpintis!“.

Kaip ten bebūtų, o leisti sau išsiskirimą reiktų bent hipotetiškai. Ir brandumas turėtų būti labai artimas psichoterapeuto Frico Perlso sukurtai maldelei:

„Aš užsiimu savais reikalais, tu savais.
Aš esu šitam pasaulyje ne tam, kad patenkinčiau tavo lūkesčius, o tu esi šitam pasaulyje ne tam, kad patenkintum manuosius.
Tu esi tu, aš esu aš.
Jei mes atsitiktinai susitikom – nuostabu.
Jeigu ne, tuomet nieko negalima padaryti.“

Olegas Lapinas