Griežtai kalbant, brendimas, tame tarpe ir lytinis,  prasideda užsimezgus gyvybei ir tęsiasi iki pat mirties. Vadinasi jis „psichoseksualinė raida”. O kodėl būtent „psicho” ir kodėl būtent „seksualinė”? Ogi todėl, kad taip sakantys žmonės vienais iš svarbiausių brandžios žmogiškos būtybės požymių laiko sugebėjimus dirbti  ir mylėti. Kas – ir su tuo sutinka ne visi – neatsiejama nuo psichinės brandos ir seksualumo. Kas su tuo nesutinka? Su tuo nesutinka tie, kas sako: „darbui išvis psichikos nereikia”. Darbui, atseit, reikia gero vadovo, tai yra prižiūrėtojo ir klusnių vykdytojų. Ir meilė atseit nekyla iš seksualumo, ji kyla iš… Na, tarkime, iš dangaus. Jai seksualumas, atseit, tik maišo.

Tačiau įtikinamiau vis dėlto atrodo, kad ne prižiūrėtojas ir ne dangus padeda mums dirbti, mylėti  ir linksmai krizenti draugų rate. Tiesiog „seksualumo” nereikia painioti su „noru pasimylėti”. Tarkime, yra viena labai galinga energija, kurios dėka mes jaučiamės ir pikti, ir džiaugsmingi, ir apskritai gyvi. Ji, ši energija, ir už mūsų norą pasimylėti, ir už siekį kam nors sutraiškyti makaulę, ir už motinišką švelnumą, ir už meilę brangiajai įstaigai atsako. Tik energija ši tokia stipri, kad su ja tvarkytis mums reikia atitinkamai suspėjančio išsivystyti „psichinio aparato”. O jis, matote, ne visuomet suspėja paskui tą energiją. Kartais jis pasivysto ir sustoja – gaunasi „fiksacija”. Ir  jei šioje raidoje mes sustojame ties kuria nors stadija, tai atitinkamai sustoja ir mūsų sugebėjimas linksmintis, ir dirbti, ir sugebėjimas mylėti.

Na jūs visą tai girdėjote ne kartą, tiesa? Psichoanalizėje juk išskirtos „oralinė”, „analinė” ir „edipinė” fazės? Tačiau jūs dažniausiai pamiršdavote, kad tai ne tik apie tai, kurios kūno vietos pas mus yra „erogeniškiausios” ir kas mus kelia didžiausią pavydo jausmą… Fui, ko čia apskritai dėti tokie intymūs dalykai, kaip mūsų lūpos, užpakaliai ir speneliai, meilė bei neapykanta tėveliui ir mamytei, ar ne? Tačiau supraskime tai plačiau – šios stadijos, tik kitais pavadinimais, aprašytos ir senuose Indijos vadovuose (tantros mokymas) , ir šiuolaikinių sąmonės būsenų tyrinėtojų  (transpersonaliniai psichologai). Tai stadijos, aprašančios ne tik mūsų kūno, bet ir visos mūsų psichikos funkcionavimą – kiekvienoje yra ir savų būdų suvokti pasaulį, ir vis kitokių būdų jį paveikti, ir specifinis humoras… Na, visi tie vaikiški „kišimai visko į burną”, „tupėjimai ant puoduko kaip protesto išraiška”, „mamyte, aš noriu tave vesti” ir „tualetinis humoras”… Tik neįsivaizduokite,  kad šios stadijos apima tik ikimokyklinį amžių. Vėliau iki paauglystės eina „latentinė” arba „slaptoji” psichoseksualinio vystymosi stadija. Joje mes labai daug ko siekiame išmokti, ir „užsifiksavę “ šioje stadijoje ilgą laiką mokomės, mokomės ir mokomės. Tik prasidėjus paauglystei mes jau po truputį judame link „genitalinės fazės”, kurioje viskas, ką reikia išmokti prieš tai buvusiose stadijose, integruojasi į vieną ir sudaro „brandžią asmenybę”. Kada? Nors ir pensijiniame amžiuje.

O kol nesiintegravo? Dėl psichinio aparato „fiksacijų” ir trisdešimtmetė moteriškė gali prisipažinti „man mylėtis su vyru nelabai smagu, užtat labiausiai jaudina šokoladas” , o „labiausiai nerimauju, kai vyras kur nors išvyksta” („oralinės“ stadijos požymis). Arba „didžiausias malonumas – taupyti pinigus”, o „labai nemėgstu prarasti kontrolės” („analinis” priėjimas prie pasaulio). Fiksacijų  nepaaiškinsi vien kieno nors pikta valia. Tai mūsų charakteris. „Fiksacijos” iš dalies atsiranda dėl represinio auklėjimo, o iš dalies dėl mūsų ankstyvų sprendimų apie tai, ką daryti verta, o ko neverta. Iš šių sprendimų, nuomonių ir fantazijų susiformuoja įsitikinimai. Iš įsitikinimų – charakteris, iš charakterio – tam tikra kūno „architektūra” (raumeninių įtampų grandinė). Todėl suaugęs žmogus dažniausiai yra jau „sustojęs” ties kuria nors raidos stadija. Ir nustoja būti savo energijos šeimininkas. Jau jam jo raumenys, jo kūnas, diktuoja, kiek jam tenka džiaugsmo, kiek ir kokios kokybės sekso, o kiek agresijos patirti. Na, kaip tu čia labai verksi ar šūkausi, jei iš gerklės tik mandagūs „ačiū, ne” ar tik pikti „eikit jūs visi…“ teišeina?

Todėl suaugusiam žmogui, pasiryžusiam save keisti, ir netgi keisti labai dvasinga linkme, tenka susidurti ne tik su savo įsitikinimais, bet ir su savo kūnu, ir seksualumu, ir įpročiais veikti bei mąstyti.

Tačiau apie ką čia kalbėti, kai yra storas raidos psichologijos vadovėlis, pavadintas „Suaugusiojo raida”? Juk jį galima rasti daugelyje Lietuvos knygynų.

O ko negalima rasti knygyne? Negalima rasti atsakymo į klausimą „kaip man – konkrečiam Jonui ar konkrečiai Marijai – išmokti gyvenimu džiaugtis, dirbti kūrybiškai ir seksu mėgautis?“

Užuomina čia tokia – pradėkite nuo švelnaus dėmesio sau. O kas ten, savyje, yra? O ten ir yra mūsų energija. Be kurios nei aš šį tekstą parašyčiau, nei jūs jį perskaitytumėte.

Olegas Lapinas