Kodėl kartais dviese augę šeimoje būna vienišesni už vienturčius? Kodėl suaugę žmones nesugeba pamiršti vaikystėje patirtu skriaudų ar kažkokios mistinės nelygybės? Ką praranda vienturčiai? Ar jie kažkuo nuskriausti?

Tikriausiai ne vienas girdėjo, kad svarbu, kelintu vaiku šeimoje tu gimei. Prisiminkime populiarią teoriją.

Kažkada pirmagimystė buvo gerai. Biblijoje ją netgi nuperka vienas brolis iš kito. Kodėl? Labai paprastai: tais laikais vesti galėdavo tik vyriausias vaikas, o kitas turėdavo laukti eilės. Sostus paveldėdavo irgi vyriausias. Ir nuosavybė didesnė kai kur tradiciškai atitekdavo vyriausiam. Kodėl? Galbūt todėl, kad tai kompensuodavo vyriausiam vaikui kažkada patirtą skriaudą. Kokią?

Jei jūs esate vyriausias vaikas šeimoje, tai kurį laiką augote vienturčiu. Jus mylėjo mamytė ir žavėjosi tėvelis. Jei jums kas skaudėdavo, galėdavote rėkti. Ir štai atsiranda broliukas ar sesutė. Mamos dėmesys nukrypsta į mažylį. Jūs staigiai pareinate į vyresnio vaiko poziciją. Broliuko ar sesutės skriausti negalima. Nesvarbu, kad jis „pirmas pradėjo“. Jums šaukia: „bet tu tai didelis, o jis mažas!“ Jums verkti irgi nelabai paranku. Pasakys: „bet juk tu ne mažas. Tai broliukas tegul verkia“. Maža to, kartais jus paprašo tą mažvaikį globoti.

Jūs, žinoma, ne tik esate kamuojamas pavydo. Jūs dar ir mylite tą vaikutį. Tačiau kartais nežinia kodėl jį netyčia išmetate iš lovytės. Arba išpilate jam klijų ant galvos. Ar dar kas nors. Tada jaučiatės kaltas.

Greičiausiai jūs anksčiau už kitus vaikus subręstate, augate savarankiškesniu žmogumi. Jei kažkada jūs vedate, tai jums geriau sekasi, jei jūsų sutuoktinis savo šeimoje buvo jauniausias. Jei jūs moteris, tai jums labiausiai tiks vyras, turėjęs vyresnę seserį. Jei jūs vyras – moteris, turėjusi vyresnį brolį. Jei tuoksitės su tuo, kas irgi buvo vyriausias – tai bus trintis dėl įtakos ir vadovavimo. Nors sutuoktinyje ir jausite artimą sielą.

Buvo kažkas tradicijoje, įteisinančioje vyresnėlio teisę pirmam vesti ir pan.! Tai juk dovana, kompensacija. Tačiau visumoje gimti vyresniu – tai iš dalies būti apvogtam meile vaikystėje. Negerai gimti vyresniu. Senovės tradicijos tai bent kompensuodavo turtiniais papročiais. Dabar – niekuo.

Jei jūs gimstate jauniausiu vaiku šeimoje, tai kurį laiką jums gerai. Jūs gaunate išskirtinį mamos dėmesį, kurio negauna vyriausias vaikas. Bet juk tėvai stengiasi to nedaryti? Nejuokaukite. Jūs gi ne kvailas – matote. Jums daug kas atleidžiama, nes jeigu kas – baudžia vyresnį. Jūs būnate globojamas vyresnių, kurie neleidžia jūsų skriausti. Pasaulis jums– palyginus saugi vieta. Kol yra apsauga šalia. Kai nėra – jums baisoka.

Jei jūs atitinkate tėvų skonį labiau, nei pirmas vaikas – jus myli labiau. Tarkime, visi laukė berniuko, o gimdavo mergaitės. Ir štai jūs – berniukas! Visiems džiugu. Tačiau būdamas jauniausias, jūs nesate tiek savarankiškas, kiek brolis ar sesuo. Jūs drovokas. Jūs linkstate su sunkumais ne pats tvarkytis, o kviestis pagalbos. Ne todėl, kad gabumų neturite, o todėl, kad nelabai savo jėgomis pasitikite. Jei kas – kviečiatės į pagalbą kaimyną, vyresnį brolį ar seserį. Jei jie nebepadeda, jaučiate šiokią tokią pretenziją. Skriaudą.

Kai jūs gimėte jauniausiu ir kada nors vedate, tai geriausiai jums sekasi su tokiu partneriu, kuris šeimoje buvo vyriausias. Jei jūs moteris, tai geriau jums gyventi su vyru, turėjusiu jaunesnę seserį. Jei jūs – vyras, tai geriau gyventi su moterimi, turėjusią jaunesnį brolį. Jei vesite panašios į save padėties žmogų, tai kartais abu nežinosite, ką daryti. Lauksite globėjo. Kartais pyksite vienas ant kito, kad niekas nesiima atsakomybės. Nors ir jausite kitame artimą sielą: draugą.

Gal todėl senovėje jaunėlis ir neturėjo skubėti vesti? Jam leisdavo ilgam pabūti globojamam… Kol subręs. Užtat vyresniame amžiuje jis vėl būdavo prie tėvų – karšinti. Tėvai ilgam tapdavo jo gyvenimo palydovais.

Tačiau visumoje gimti jaunesniu – tai iš dalies būti kiek infantilišku. Jausti pasaulį kaip per didelę atsakomybę. Senovės tradicijos padėdavo tuo, kad toks žmogus ilgiau turėdavo teisę išbūti tėvų namų inkubatoriuje. Dabar to lyg ir nėra.

Jei jūs gimėte viduriniu, tai kurį laiką naudojotės jaunesnio teise. Su visomis pasekmėmis: buvote labiau globojamas, dėmesio daugiau gaudavote. Tačiau vieną dieną patyrėte tai, ką patiria vyriausias – gimė broliukas ar sesutė. Ir tai jums – karti skriauda. Dabar iš jūsų atima sostą. Žinoma, kad kažkas šeimoje jus dar ir myli. Tačiau padėtis štai kokia. Vyresnio vaiko gal taip ir negloboja, tačiau jis savarankiškesnis. Neretai jis turi daugiau teisių. Jis tarsi su tėvais lygus ir netgi bando su jais konkuruoti. O jauniausias vaikas, jūsų akimis, yra lepūnėlis ir princas.

Kas gi lieka jums? Nei šis, nei tas. Nebent galimybė, kad jūs prasimušite visur savo jėgomis. Nustebinsite tėvus ir pasaulį savo talentais. Tiesa, jūs dar geriausiai prisitaikote, nes pasimokote iš vyresnio vaiko klaidų, o kartais numetate atsakomybę ant jauniausio. Kai vyresnio nėra, jūs jaučiatės geriau – atgyjate ir pasimokate savarankiškumo ir globos. Kai nėra jauniausio, pabūnate jaunesniu. Visumoje gyventi galima. Protarpiais.

Jei jūs kuriate šeimą, jaučiatės geriau, jei jums skiria daug dėmesio. Tiks ir partneris, buvęs vyriausiu (jūs turėjote vyresnį brolį ar seserį), ir buvęs jauniausiu (juk kažkiek vis tiek globodavote broliuką ar sesutę). Tačiau Jums reikia prasimušti! Jūs – ambicingas. Tačiau visumoje gimti viduriniu – tai nebūti nei labai savarankišku, nei labiau išlepusiu. Dėmesio trūksta iš abiejų pusių. Šioks toks apleistumas – ar ne?

Gimti vienturčiu – augti tik tėvų draugijoje. Nuobodulys ir vienatvė. Edipo kompleksas. Gal ir būni gerai aprūpintas materialiai, bet trūksta bendravimo. Trūksta panašių į tave žmonių. Draugai ateina tik kompiuteriu pažaisti. Išaugęs ir sumanęs vesti nežinosi, kaip tai daroma – kaip bendraujama? Ką reiškia globoti ir būti globojamu? Reikia daug mokytis. Jei dar gyvensi su tokiu pat kaip tu – visai problematiška. Tik materialiai neblogai seksis: dvi palyginti turtingos šeimos susijungia. Bet abu sutuoktiniai padovanoja vienas kitam ne tik meilę, bet ir savo pretenzijas ir savo vienatvę. Taigi, būti vienturčiu – gyventi prabangioje vienatvėje.

Ką gi mes turime iš šios teorijos?

Gimti vyriausiu nėra smagu. Gal ir turi daugiau laisvių. Bet vaikystės neturi ir to niekas nė nemanys kompensuoti – tradicijos pasikeitė.

Gimti jauniausiu tik kurį laiką smagu, bet šiaip jautiesi infantiliškas. O atsakomybę vis vien tau užkraus, tarkime, tėvus karšinti – tradicijos tik vos vos kitokios, nei anksčiau.

Gimti viduriniu – nesinaudoti nei vienom, nei kitom privilegijom. Apleistumas kažkoks. Nebent prasimuši savo jėgom ir talentais.

Gimti vienturčiu – neturėti bendravimo patirties šeimoje. Šioks toks egocentrizmas.

Išvada: gimti bet kokiu šeimoje yra sunku. Nieko gero. Gera čia tik viena. Šitą teoriją labai paranku naudoti praktikuojančiam psichologui. Jis visada turės, nuo ko gydyti savo pacientą.

O ne psichologams? Jiems geriau iš viso negimti. Geriau būti gimdytoju. Tarkime, kuri ir kuri sau vaikus. O dar geriau kurti pasaulius. Atskyrinėti sausumą nuo vandens ir oro. Skirti naktį nuo dienos. Kabinti kosmose mėnulius ir prisukinėti su atsuktuvu žvaigždes. Kurti planetas. Apgyvendinti jas augalais, gyvūnais ir žmonėmis. O pačiam negimti.

Jaučiate, kur aš lenkiu? Va va.

Olegas Lapinas