Ar įmanoma iš naujo įsimylėti sutuoktinį, kuriam po kone dešimties gyvenimo kartu metų, jauti tik draugystę, prisirišimą, tačiau jokio adrenalino nebelikę, nors seksas ir puikus. Abu imate žvalgytis į kitus, flirtuoti, taip gal stengdamiesi kompensuoti dėmesio trūkumą, norą žavėti ir žavėtis. Vaikų neturite. Vyras sako: „Noriu patirti tą įsimylėjimo jausmą dar kartą“. Ar šitai galima pajusti santuokoje, t.y. dar kartą įsimylėti?

Įsimylėti savo sutuoktinį iš naujo nėra paprasta, tačiau susižavėti ne tik galima, bet netgi reikalinga. Ir daryti tai reiktų keletą kartų: kai dar tik ruošiesi tuoktis; kai užmiega maži vaikai; kai vaikai paauga ir išsikelia iš namų. T.y., susižavėti verta tuo metu, kai įvyksta kai kurie gyvenimo pokyčiai ir sutuoktiniai atsisuka vienas prieš kitą. O taip pat galima susižavėti trumpam akimirksniui be jokios progos. Ilgam neišeina. Kodėl?

Šis atsisukimas vieno prieš kitą – ne nuolatinė būsena. Teisingiau būtų pasakyti, kad ilgesnį bendro gyvenimo dalį sutuoktiniai žengia koja į koją žvelgdami į tą pačią pusę. Jiems taip parankiau auginti vaikus ir bendrauti. O štai veidu į veidą jie susitinka tik tokiomis retomis progomis, kai bendrų reikalų nėra. Ir vietoj paramos reikia žiūrėti vienam į kitą ir žavėtis. Žiūrėti nešališkai, nevertinant, o tiesiog atveriant savo širdį kitam. Taip akimis susitinka mažas vaikas su savo mama. Šį reiškinį aprašė mistikas ir egzistencialistas Martinas Buberis savo veikale „Aš ir Tu“. Jis pažymėjo, kad tokiomis akimirkomis susitinka Dievybės dalelės, patalpintos kiekvieno žmogaus sieloje, ir kuriam laikui tarp vieno ir kito nusistovi ypatingas mistinis ryšys. Šį ryšį mistikai ir vadina Dievu. Žvilgsnis „Aš ir Tu“ skiriasi nuo žvilgsnio „Aš ir Tai“, kuomet mes apžiūrime kito žmogaus akis. Taip žiūri, pavyzdžiui, okulistai į mūsų akis, ar tardytojas, bandantis iš mūsų žvilgsnio suprasti, ar mes kalbame tiesą. Tai – ne dviejų sielų susitikimas, o žmogaus žiūrėjimas į mus kaip į objektą. Toks žiūrėjimas santuokoje, žinoma, dažnas ir būdingas „pripratimo“ būsenai. Arba sutuoktinis gali vertinančiai apžiūrinėti mūsų veidą bandydamas suprasti: ar tu man ištikimas? Ar neprisigėrei?

Ar galime žavėtis ir įsimylėti pagal pageidavimą? Atskirkime šias dvi būsenas. Mes įpratome sakyti, jog įsimylėjimas – tai toks stichiškas reiškinys, apimantis mus nevalingai ir pasireiškiantis eile gripą primenančių požymių:

• Svaigsta galva;
• Išsiplečia vyzdžiai;
• Dingsta apetitas;
• Pyla karštis ir virpa kūnas;
• Iš įvairių kūno ertmių skiriasi skysčiai;
• Išnyksta miegas;
• Atsiranda savotiškas neramiai – saldus jausmas pilve;
• Padažnėja širdies plakimas.

Šie reiškiniai būdingi įsimylėjimui ir paaštrėja šalia mūsų atsiradus mūsų meilės objektui. Juos sukelia intensyviai besiskiriantys smegenų neuromediatoriai (tarkime, feniletilamino dariniai), kas, žinoma, nėra palanku prieraišiai meilei. Juk negali daug metų sirgti. Todėl įsimylėjimas ir nesitęsia daugiau trijų metų.

O štai susižavėjimas – kitas dalykas. Pakartosiu, jog susižavėjimas – tai trumpalaikė ypatinga būsena, sielų susitikimas, atsirandantis nevertinant kito ir ilgai žiūrint jam į akis. Tiesa, po jo kartais norisi apsikabinti ir pasibučiuoti. Arba tiesiog žiūrėti, stebėti, būti su žmogumi. Širdis suplaka kiek tankiau, vyzdžiai išsiplečia, tačiau ne intensyviai, o visų kitų įsimylėjimo reiškinių ypač po dešimties bendro gyvenimo metų nebebūna. Sutuoktiniai, kurie dažnai žavėdamiesi žiūri vienas į kitą likdami dviese, nebūtinai turi po tu užsiimti seksu. Tačiau jei užsiima, ar bent intensyviai glamonėja vienas kitą, kiti neuromediatoriai (tarkime, oksitocinas)  skatina kartoti tai vėl ir vėl. Taip vystosi prieraiši meilė. Ji skiriasi nuo „pripratimo“ tuo, kad pagalvojus apie artimą žmogų pasidaro gera ant širdies. Būsena primena „mažą šventę“. O pripratimo atveju mes išvis nepastebime daikto ar žmogaus, prie kurio pripratome. Priprasdami prie daikto mes tampame jam abejingi. Prieraiši meilė – ne abejinga būsena. Negalima sakyti, kad ji labai universali ir kad ji perauga į meilę visai žmonijai. Kai kurie oksitocino tyrimai rodo, jog skirtingiems žmonėms ir skirtingoms progoms jis sukelia ir didesnį priešiškumą svetimiems, ir pavyduliavimą, ir išskirtinį prisirišimą prie saviškių. Tai reiškia, jog labai prisirišusi ir „širdis į širdį“ gyvenanti Dudlių pora iš „Hario Poterio“ myli vienas kitą ir sūnelį, ir tuo pat metu šaltakraujiškai menkina ir uja svetimą – Harį. Taip kad pririšantis oksitocinas ne visuomet skatina žmogiškumą.

Na, o kaip su pažiūrų artumu, ramiu susižavėjimu be sekso ir glamonių? Jei poroje nėra lytinių santykių ir yra tik bendra veikla ir periodiški susižavėjimai? Tuomet santykiai vis labiau panašėja į draugystę. Draugystę žmonės kartais sumenkina priešpastatydami ją įsimylėjimui ar seksualinei aistrai. Iš tiesų draugystė nėra tokia įspūdinga, sutuoktiniai draugai neprakaituoja ir nejaučia širdies dūžių susitikę vienas su kitu po darbo. Tačiau jiems gera ir komfortiška kartu. Jie gali augti dvasiškai ir intelektualiai gerbdami vienas kito įpročius ir neblogai žinoti vienas kito ypatumus. Todėl jie su šiltu humoru toleruoja sutuoktinio trūkumus ir keistumus. Draugystėje išduoti galima, tačiau sunkiau, nei tarkime, seksualinės aistros atveju. Atkreipkite dėmesį: mes pavadiname žmogų aistringu, turėdami omenyje, kad jis aistringas apskritai. Posakis „aistringa moteris“ reiškia, kad ji turi įvairių lytinių santykių ir visur rodo aistrą. O tai reiškia, kad ji turi įvairių partnerių, kas prieraišumo neskatina. O štai posakis „ji mano širdies draugė“ iškart pasako, ji yra artima tik man, ir vargu ar pas ją bus daug kitų širdies draugų.

Taigi, santuokoje mes turime įvairių mus rišančių jausmų. Matyt, įvairios meilės apraiškos reikalingos mums todėl, kad suvokti savo atskirtumą ir gyvenimo baigtinumą būtų per daug baisu. Mums būtina žinoti, kad mes – ne vieni šiame pasaulyje, kad mes atsispindime kažkieno akyse ir tos akys mus priima į save. Ir tuomet mūsų siela ir kūnas gali susitikti su kito žmogaus siela ir kūnu. Ir būna mums laimė.

Olegas Lapinas