Paprasčiausias pastebėjimas – mes reaguojame emocingai, kai kas nors mus užgauna. Įžeisti mus lengva pastebėjus, jog mes nesielgiame pagal mūsų kultūroje svarbiausią vertybę. Tarkime, jei jūs pasakysite paauglei, kad ji per stora, ji gali net gyventi nebenorėti dėl jos apėmusios nevilties. Nes išvaizda jai – didžiausia vertybė. Pasakykite švaruoliui vokiečiui, kad jis storas ir jis tik nusišypsos. O štai jei pavadinsite jį nešvaria kiaule – sprogs iš įsiūčio. Darbščiam eskimui galima papriekaištauti dėl storumo ir nešvaros, tačiau gink dieve, nevadinkite jo tinginiu – tai mirtinas įžeidimas. Kadangi mūsų krašto jaunuoliui jo vyriškumas – didžiausia vertybė – galite vadinti jį ir kiaule, ir tinginiu, ir storuliu, tik nedrįskite pavadinti jo „boba“ ar „gaidžiu“ – gali pulti muštis.

Šiais atvejais nėra lengva pasakyti, kad mes patys atsakome už savo jausmus – vis norisi apkaltinti įžeidėją, tiesa? Kam jis tyčia sako tai, kas mus žeidžia? Tačiau jei į tokius žodinius įžeidimus jūs atsakysite kumščiais – policijoje ar teisme vis vien teks atsakyti – teisėtvarka ne įžeidėjui, o jums priskirs atsakomybę už jūsų veiksmus. Tačiau supras ir jūsų jausmus, o įžeidėjui jūs net galite iškelti ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo. Tačiau šiuo atveju mes dažniausiai nesakome, kad įžeidėjas jus „užkrėtė“ jausmais. Kas žino, gal įžeidėjui irgi tą dieną buvo bloga nuotaika, tačiau mes nepainiojame savo ir jo jausmų. Tačiau kažkiek atsakomybės už savo dalį mes vis vien prisiimame. Mums neatsitiktinai pataria: „nekreipk į kvailį dėmesio“, „neimk į plaučius“, „suprask ir jį: jam kyla pavydas, kad tau taip sekasi“, „atleisk jam, jam ką tik nelaimė atsitiko“. Šiuo atveju yra taip – kažkas prisidėjo prie mūsų jausmų gimimo, o mes iš dalies atsakome už savo reakciją.

O štai kitokia situacija. Traukinio pašnekovas pasakoja jums graudžią istoriją apie tai, kaip vaikystėje žuvo jo tėvai. Jūs klausotės ir jums kažkas suspaudžia širdį. Jūs žiūrite melodramą ir tinkamu metu, grojant tinkamai muzikai jūs staiga pravirkstate – tai, tarkime, Stivenas Spilbergas pasistengia. Milijonams žiūrovų žiūrint į mūsų magų Gaičiūnų kančias ledo kameroje ar po vandeniu darosi fiziškai bloga ir neramu. Tokios mūsų būsenos vadinasi „empatija“, „atjauta“, arba „įsijautimu į kito žmogaus kailį“. Būtent dėl sugebėjimo atjausti mes ir renkamės sau draugus. Kai mes sakome: „noriu, kad tu mane suprastumei“, mes juk ir turime omenyje „kad įsijaustum į mano kailį“. Tačiau įsijausdami ir užjausdami mes neprarandame ryšio su savo „aš“. T.y., mes galime pasakyti: „aš tave užjaučiu“, tačiau žinome, kad tai – tik įsijautimas, kad tai – ne mūsų, o jo jausmų atsigaminimas, savotiška kopija mūsų sieloje. Panašu, kad tokia užuojauta nesvetima nei žinduoliams, nei kai kuriems žemesniems gyvūnams – matydami savo giminaičių kančias jie irgi kenčia ir kartais netgi sugeba pasiaukoti vienas dėl kito.

Dar gilesnė situacija – kai mes ne tik užjaučiame, bet pradedame jausti svetimus jausmus taip, kaip savo: tai vadinasi „identifikacija“. Štai su jumis kalbasi žmogus apie savo skausmą. Ir jums ima iš tiesų skaudėti kokią nors vietą. Arba pakalbėjus su žmogumi, turinčiu didelę vidinę agresiją, jūs patys tampate pikti.  Paaugliai meistriškai atgamina savo tėvuose pykčio ir nerimo jausmus, ką tėvai sutartinai vadina „užknisinėjimu“. Įdomu, kad toks jausmų „perdavimas“ priėmėjui mažina „siuntėjo“ jausmus. Štai tipiška situacija – jums brangus žmogus daro ką nors rizikinga – labai greitai vairuoja, vaikšto naktimis išgėręs ir pan. Jam gera ir ramu, o jums jo laukiant namuose iš nerimo plyšta krūtinė. Jūsų artimasis „delegavo“ jums savo nerimą, pats jo nebejaučia, jam gi gera, todėl užjausti jo jūs negalite. Vietoj to jūs jaučiate jo paties nerimą taip, lyg jis būtų jūsų! Arba štai žmogus, pervargęs nuo savo darbų, išeina po pokalbio su jumis su šiokiu tokiu palengvėjimu, o jūs kažkodėl jaučiatės mirtinai nuvargęs! Liaudyje šis reiškinys vadinasi „psichologiniu vampyrizmu“. O psichologijoje – „projekcine identifikacija“. Tai reiškia: žmogus ne tiek dalinasi su jumis savo jausmais, kaip su draugu – tuomet jums kiltų užuojauta. Ne, jis eina giliau, jis sukelia jumyse tokius pat jausmus, kaip sau, ir tuomet tarsi „perduoda juos jums“. Tuomet žmogus, kuris prieš tai jaustų nerimą, dabar su šypsena žiūri į jus ir sako: „tai ko tu toks neramus?“. Arba tas, kuris turėjo pykti, klausia: „tai ko tu toks piktas su manimi?“

Ši situacija atsiranda dėl to, kad įsijungia labai gilus, ne žodinis bendravimas. Taip kūdikiai bendrauja su motinomis ir jei motinos pakankamai geros, jos tarsi „konteineriai“ sugeria vaiko nerimą, pyktį, nepasitenkinimą. Sugeria, pajaučia jį savyje, tarsi „suvirškina“ ir gražina kūdikiui sušvelninta forma. Taip kūdikis mokosi tuos jausmus ne tik „priskirti kitiems“, bet ir „pasiimti atgal“. Kai šis procesas sutrinka, kūdikis negauna „suvirškintų jausmų“ atgal, ir galų gale pavirsta suaugusiu, kuris vis dar naudoja aplinkinius kaip „konteinerius“. Tai yra, savo nemalonius jausmus sukelia kokiam nors žmogui, su viltim, kad tas juos „suvirškins“ ir atiduos švelnesne forma. Noriu, sako, tavo besąlygiškos meilės: priimk mane su visu mano bjaurumu. Na ką gi, kartais tenka tai daryti. Štai ką, matyt, turėjo omenyje Tas, kuris pasakė: „ir atsukit savo priešui kitą skruostą“.

Olegas Lapinas