Kai kurie darbo kolektyvai panašūs į itališką šeimą. Keliamas balsas,skamba juokas,  trankomos durys. Kiti primena ledo rūmus –  viešpatauja tyla ir toje tyloje vos girdimai ūžia spausdintuvai. Trečiuose kartais pasigirsta juokas, o kartais viešpatauja darbinė atmosfera. Žmonės vis dėlto nėra panašūs į spausdintuvus. Jiems būtina kartais pagyventi emocijomis. Kiek tai padeda ir kiek trukdo?

Darbo higienos specialistai anksčiau kreipdavo dėmesįtik į itin triukšmingas darbo vietas. Dar mūsų tėvų laikais gamyklų cechuose, spausdinimo mašinėlių biuruose viešpataudavo mechanizmų keliamas triukšmas. Kalbėti apie kokias nors emocijas buvo beprasmiška – darbo vietos būdavo triukšmingosir, kad tave išgirstų, reikėdavo rėkti. Šiuolaikinės darbo vietos kraštutinai skiriasi – čia veikia tylūs elektroniniai prietaisai, todėl atsiranda naujų galimybių– dirbti tyloje. Tačiau tuo pat metu darbuotojai tampa labiau girdimi. Ir jei kurie nors iš jų yra:

• Susirūpinę šeimos reikalais;
• Ašaromis išgyvena viršininko neteisybę;
• Kenčia nuo PMS;
• Tiesiog nori linksmai pasidalinti įspūdžiais;

Tuomet triukšmas nebetrukdo. Atvirkščiai, tavo emocinis gyvenimas tampa aplinkiniams pastebimas tarsi „ant delno“. Atsiranda naujos rūšies psichologinė įtampa – įtampa nuo to, kad tavo teritorijoje yra kitų, ir įtampa nuo to, kad tave stebi.

Galima pasakyti, kad ir anksčiau darbo vietos būdavo pergrūstos. Darbininkai prie staklių irgi kartais vos ne alkūnėmis trindavosi. Kelios buhalterės ar instituto skyriaus darbuotojos būdavo susodinamos po dvi prie vieno stalo. Tačiau ir tuomet dirbti reikėdavo daugiau fizine prasme. Sunkiau būdavo? Taip. Tačiau fizinis darbo pobūdis priduoda visai kitokį atspalvį bendravimui darbo metu. Jis apkrauna rankas, pečius, bet leidžia ir nusikeikti, ir pasijuokti, ir pajuokauti. Kitaip koordinuojasi ranka ir žvilgsnis dirbant su staklėmis, nei su pele. Kitaip dirba rankos, kai braižai ką nors su lenta ar tušu, negu spausdinant klaviatūra. Sėdėjimas sukoncentravus žvilgsnį į kompiuterio monitorių, darbas su klaviatūra, kompiuterio reagavimas į tavo pelės judesius sukuria labiau subtilų, labiau simbiotinį ryšį tarp žmogaus ir prietaiso. Trumpai tariant, „žmogus–mašina“ sistemoje žmogus lieka labiau žmogumi. O štai „žmogus–kompiuteris“ sistemoje mes jau ne visai žmonės. Mes jau labiau kompiuteriai… jei tik pamirštame apie emocijas.

Susitarkime iš karto – emocijų išraiška, ypač moterų ir ypač ekstravertiškų žmonių, tiesiogiai proporcinga keliamamtriukšmui. Vargiai ar kas gali sulaikyti savo pasipiktinimą, jei tik nesi gilus intravertas arba tiesiog „ryji jausmus“, užsidirbdamas skrandžio opą ar migreną. Sveikas emocionalusžmogus visuomet garsiai skamba ir tai gali nepatikti vadovui.

Žiūrint į situaciją vadovo akimis, tyloje dirbantis prie kompiuterio kolektyvas – guodžiantis vaizdelis. Išsipildo sena tėvelių svajonė – „vaikai turi būti matomi, bet negirdimi“. Matant tylius darbuotojus juos lengviau kontroliuoti, valdyti. Be kontroliavimo ir valdymo minimumo neapsieina ne vienas vadovas. Bet jei jis vadovas autoritariškas, įsitikinęs, kad žmonės – tai pirmiausiai funkciniai vienetai, jam labai nepatiks, kai koks nors darbuotojas ims garsiai juokauti, jei kelios merginos susirinks prie lango paplepėti, o per kieno nors gimtadienį darbuotojai susirinkę kartu dainuos „ilgiausių metų“. Tam yra pertrauka – pasakys jis. Darbo metu reikia dirbti. Po darbo reikia ilsėtis.

Tačiau žmonės lieka žmonėmis. Jie visi skirtingi, o kai kurie yra skirtingesni už kitus. Todėl darbuotojų tarpe būtinai atsiranda vienas kitas emocionalesnis už kitus. Jis gali juokinti kitus, reaguoti garsia nuostaba, susižavėjimu ar pasipiktinimu, kai kas nors darbe paveikia jį emocionaliai. Tokie žmonės jokiubūdu nestabdo darbuotojų ūpo, jei tik darbuotojai irgi sveikai reaguoja. Kas pasipiktina tokiu emocionaliu žmogumi? Na, apie autoritarišką vadovą mes jau žinome.

Juo pasipiktina labai intravertiški, labai „užsispaudę“ darbuotojai. Taip, emocinis užsispaudimas, perdėta dėmesio koncentracija ir darboholizmas – nėra labai sveikas darbo stilius. Tokie žmonės tarsi išvidaus nuolat stimuliuoja save: pirmyn, pirmyn. Juos erzina juokeliai ir atsipalaidavimas. Gal tam tikru metu tai ir palanku įstaigos aukštiems rezultatams palaikyti, tačiau nelabai gerai veikia aplinkinius. Ir vieną kitą dieną tokie žmonės „perdega“. Tai yra, praranda interesą darbui. Dirba iš inercijos, nejausdami gyvenimo prasmės. Taip dirba kompiuteriai. Kurie „pakimba“. Aplinkinių – emociškai laisvų žmonių – laukia kitoks likimas. Jų interesas darbui gali trumpai susilpnėti pasakojant anekdotą. Tačiau po to grįžta su dviguba jėga.

Svarbu ne žmonių sausumas,o kad žmonės užimtų savo, o ne svetimą vietąir jaustų darbo prasmę. Galima pailiustruoti tokia analogija – jei vežimą veža keli arkliai, iš kurių vieną – tarkime, silpnesnį, nuolat skubintum rimbu, jis gal ir privers vežimą joti greičiau. Tačiau kokiame stovyje bus šis arklys ir kiti po valandos – kitos? Ar noriai jie judės?

Kai kurie darbo vadovai pasakys: o kas man darbo? Pakeisiu vienus arklius kitais. Kiti vadovai paprieštaraus: netiesa, darboholikai ilgai nepavargsta, jie nuo neveiklumo pavargsta. O treti atkreips dėmesį į statistiką, sakančią, kad emocinis minimumas darbo metu, humoras, netgi lengvi juoko priepuoliai – pilnai suderinami su konkretumu, tvarkingumu, planavimu ir dėmesio koncentracija. Dirbantys savo vietoje žmonės ilgainiui tampa savo darbo meistrais. O meistrai dirba lengvai, be įtampos. Polėkis – štai kas skiria mus nuo mašinos, kas ilgai bus nesuvokiama pačiam išmintingiausiam žmonių sukurtam kompiuteriui.

Olegas Lapinas