Šiandien jūsų vaikas tapo paaugliu. Jis vaikšto į mokyklą, tačiau kartais nelanko pamokų, tvirtindamas, kad yra naudingų ir yra nenaudingų. Jis nebeatsiklausia ar jam eiti pas draugus, o tiesiog būna su jais dieną ir, jei įmanoma, naktį. Jūsų laimėjimas – išsireikalauti, kad jis rašytų jums SMS žinutes, jei užtrunka, tačiau ir šis reikalavimas atliekamas epizodiškai, nes jam atrodo, jog tai – kontrolė. Todėl jo mobilus telefonas dažnai neatsiliepia į jūsų paieškas.  Jis retai padeda jums buityje, sakydamas, kad turi daug svarbesnių reikalų. Jis artimai draugauja su priešingos lyties atstove ar atstovu, ir jums nesuprantama, kaip jie gali būti pora, nesubrendę tam nei emociškai, nei finansiškai. Jis dažnai pareiškia jums, kad svajoja kur nors ištrūkti, tarkime, pakeliauti po Europą autostopu. Tuo pačiu jis neturi savų pinigų, ir užtikrintu tonu prašo jam duoti, dažniausiai – savo interesams tenkinti. O interesas, jei jis yra, įtraukia jį su visa galva: jei jau muzika – tai dieną ir naktį, jei kolekcionavimas – tai beatodairiškas, jei bendravimas internetu – tai be miego ir valgio… Kartais jis kvepia alkoholiu, cigaretėmis, o kartais – žole. Rūbus jis sumeta tiesiai ant lovos, ir kartais keičiasi drabužiais su draugais. Švara jam neberūpi.

Ir štai jums ima atrodyti, kad tai neteisinga. Kad teisingas jis buvo anksčiau, kai laikydavosi režimo, mokėsi, skaitydavosi su jumis ir elgdavosi racionaliai. O dabar jis elgiasi neracionaliai, tačiau pasakyti jam apie tai darosi labai sunku, nes jis kažkodėl užsigauna ir supyksta. Jo, jūsų akimis, nenaudingas jam pačiam elgesys, nuotaikų svyravimai, kartais užeinantis užsidarymas ir žalingi įpročiai jums atrodo nesveikumo ženklas. Tai, kad jis staiga meta visokius naudingus būrelius, o kartais nenori eiti į mokyklą – katastrofa. Jūs bandote surasti jam psichologą pasikonsultuoti. O tuo pačiu ieškote savo kaltės. Tikriausiai, jūs jį „pražiopsojote“. O greičiausiai – jam truko tėvo, jo griežtesnio auklėjimo. O gal atvirkščiai – meilės. Psichologas kažkodėl žiūri į tai ramiai, o jus tai veda iš proto.

Visa tai, žinoma, neprideda jums optimizmo. Tačiau pažiūrėkime, kas gi iš tiesų atsitinka paauglystėje normaliam „geram berniukui“ ir normaliai „gerai mergaitei“.

Normalus paauglys pasižymi keturiomis svarbiomis reakcijomis: emancipacijos, seksualinėmis, grupavimosi su bendraamžiais ir pomėgiais (hobi) .

Emancipacija – tai išsilaisvinimo siekis. Išsilaisvina paauglys iš tėvų pažiūrų, nuomonių, draudimų bei nurodymų. Visa tai jam atrodo ribota, kvaila, ir tėvai atrodo gana primityvūs bei pasenę. Traukia toliau iš namų ir kraštutiniu atveju – į užsienį. Net jei tėvai teisingi ir geri, šalia jų darosi labai ankšta ir jų teisingų žodžių klausytis darosi vis sunkiau. Emancipacija padeda paaugliui atlikti dvi svarbias vystimosi užduotis: apibrėžti savo tapatybę („aš – ne jūs“) atskiriant save kaip individą nuo tėvų; bei pamažinti skolos jausmą jiems ( tėvai visuomet duoda vaikui tiek daug, kad jis nepajėgus gražinti ). Menkindamas tėvų dovanas, paauglys apsaugo save nuo nešvarios sąžinės jausmo.

Seksualinės reakcijos – tai trauka prie kitos lyties. Traukia ne prie vieno, o prie kelių atstovų, tik prie vieno iš jų labiausiai. Seksas dabar – ne meilės bei prieraišumo ženklas, o eksperimentas, pabandymas, savo ir svetimo kūno pažinimas. Šalia to yra daug tokių, su kuriais tiesiog lengva ir gera būti. Su jais galima miegoti ir vienoje lovoje be jokio sekso.

Grupavimosi su bendraamžiais reakcija – tai instinktyvus siekis būti bendraamžių grupės dalimi. Tai padeda apibrėžti tapatybę pozityviai („aš- mūsiškių dalis“). Todėl grupėse paaugliai kopijuoja vienas kito rūbus, manieras, elgesio stilių, slengą, muzikinius skonius bei pomėgius.

Pomėgiai padeda paaugliui pasitreniruoti svarbiame gyvenimo uždavinyje: savęs realizacijoje. Hobis – ne tai, ką tau reikia daryti, o tai, kas tave traukia. Idealiu atveju visi žmonės turėtų daryti tai, ką mėgsta ir tuomet natūraliai išaugtų jų kvalifikacija mėgstamoje veikloje. Tačiau dažniausiai ir paaugliai, ir suaugę daro tai, ką reikia daryti ir jei tai neatitinka nei skonio, nei gabumų, tampa savo darbo nemėgstančiais darbuotojais.  Pomėgis – ideali teisingos savęs realizacijos repeticija.

Matote, kaip gražu? Visos šios reakcijos, kurios taip veda jus iš proto, tai natūrali jūsų vaiko vystimosi dalis. O kodėl jūs tuomet norite, kad jis vėl taptų vaiku? Kam jūs prašote psichologų, kad jie „įkrėstų jam proto“ ir kad „gražintų pasiklydusią sielą į teisingą kelią“?

O todėl, kad jūs nenorite, kad jis vystytųsi. Jūs norite, kad jis liktų amžinas vaikas – geras, paklusnus ir sėkmingas. Ir kad neprimintų jums, jog artėja jo atsiskirimas nuo jūsų. Nes atsiskirimas reiškia jūsų senėjimą ir vienatvę. Ir jei jūs nepriimate savo senėjimo bei labai bijote vienatvės, jus gąsdina paauglio reakcijos. Tuomet jūsų slapta svajonė – užkonservuoti jį, pavesti gražia, kalbančia ir judančia lėle ar mumija, kuriai visuomet bus 11-12 metų. Ir jums bus ramu. Tiesa sakant, tokių vaikų pasitaiko – jie nerodo nei emancipacijos, nei seksualumo, nei grupavimosi su bendraamžiais, nei hobi reakcijų. Savo tapatybės jie neturi. Jie „skolinasi“ tapatybę iš tėvų ir daro tai, ko iš jų tikisi: sportuoja, mokosi, dirba. Ir kas?

Ir tas, kad jie anksčiau ar vėliau supranta, jog ateina metas tapti savimi. Ir tuomet net jeigu jiems jau dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt –  jie vėl veda tėvus iš proto. Tam, kad neišeitų iš proto patys.

Taigi, tėviška beprotystė auginant paauglius – taip pat natūrali vystimosi dalis. Jūsų vystimosi, gerbiami paauglių tėvai. Tai nėra lengva – jums mano užuojauta ir palaikymas.

Olegas Lapinas