O tada ir derlius prasideda – štai iš kur nudažyti kiaušiniai ir velykiniai krepšeliai. Tris dienas trukusi Jėzaus iš Nazareto egzekucija baigėsi stebuklu – jis nežuvo, prisikėlė ir pažadėjo grįžti – štai iš kur mišios,verbos ir tikėjimas. Du šimtmečius Aleksandrijos astronomai ir mokyčiausi vienuoliai bandė priderinti istorinius įvykius prie mėnulio ir saulės kalendorių – juk Velykos turėjo vykti būtent pirmą sekmadienį po pavasario ekvinokcijos ir dar po pilnaties. Ir tik šešioliktame amžiuje Popiežiui Grigaliui XIII peržiūrėjus kalendorių Vakarų pasaulis suderino šios šventės datas. Suderino ir su palengvėjimu atsiduso: juk tai buvo ne šiaip suderinimas – tai buvo mito, istorijos, religijos ir astronomijos didelis susitarimas. Na o Rytų pasaulis, likęs prie Juliano kalendoriaus, irgi atsiduso, tik liūdniau – dabar stačiatikiai švęs kitomis dienomis, nei katalikai ir protestantai.

O mes – tikintys ir netikintys – Velykų dienomis tiesiog ilsimės, šildomės iš kažkur atsiradusioje saulutėje, dažome kiaušinius, ridename juos ir bandome, kuris iš jų stipresnis. Mes jaučiame, kad kažkas mumyse keičiasi – ir tas kažkas kelia ir džiaugsmą, ir viltį, ir nerimą, ir palengvėjimą.

Mūsų džiaugsmas iš dalies kyla todėl, kad padaugėja saulės. Mūsų lietuviška saulė nėra labai dosni, nes pusę metų ją dengia debesys su pragiedruliais. Ir žiūrint į balkšvai pilką vasario dangų mums neišvengiamai darėsi balkšvai pilka sielose. Kovo gale saulė retsykiais puikuojasi giedrame danguje ir retsykiais mūsų pilkšvą sielos nuotaiką praskaidrina džiaugsmas. Žinoma, šis saulės pasirodymas ir atšilimas kaitaliojasi su šalnomis ir sniegu, todėl mūsų sielose būna ne tiek pasitenkinimas, kiek viltis. Na kažkas panašaus, kai moterys nešioja sijonus su skeltukais – jose pasirodanti moters koja vyrams – ne pasitenkinimas, o tik pažadas, tik viltis. Ji tai pasirodo, tai pasislepia. Kas neabejotinai prisideda prie erotinio pavasario pagyvėjimo vyriškos gyventojų dalies tarpe.

Tačiau gali būti, kad tai ne tik kūną, bet ir sielą apimantis džiaugsmas, nes  Kristaus prisikėlimas – tai stebuklas. O stebuklo mums reikia mūsų viską apnuoginančiame mokslo ir striptizo pasaulyje, kada patį drastiškiausią televizijos siužetą prablaivina mintis: ”visa tai tik vaidyba ir komercija”. Mums reikia stebuklo, kaip niekad, kad būtų pasaulyje dar paslaptys, kad vyktų kur nors tikri ir gražūs dalykai, kad eitų ant kryžių didvyriai, parodantys mums, kad yra kažkas svarbesnio už mūsų materialų suinteresuotumą. Mes negalime gyventi tik dėl pinigų. Tai – labai liūdnas mūsų užsiėmimas, primenantis Judo parsidavimą – trisdešimt sidabrinių jam pasirodė įtikinamiau už – Mokytoją. Todėl mums reikalinga atmintis apie Kristų. Apie džiaugsmą, kuris visuomet ateina po liūdesio.

Mūsų nerimas iš dalies kyla dėl to, kad Velykų metas mus sujudina. O miegoti, snausti, būti žiemos depresijoje – reiškia būti santykinai saugioje būsenoje. Niūrokoje, bet vis dėlto saugioje. Pavasaris – tai kvietimas veikti, tai šiokia tokia atsakomybė už savo pagyvėjusius norus ir lengva beprotystė. Užtat pavasario pažadas, saulės vilionė – tai ir nerimas. Tai kvietimas nebemiegoti, o pabusti. Kas kaimo žmonėms ir sodininkams siejasi su labai konkrečiais rūpesčiais, o miestiečiams – su nelabai gerais vaikų metiniais pažymiais ir pirmomis mintimis apie vasaros atostogas, kurioms reikia užsidirbti pinigų. Velykinė šventė – tai nedidelė psichoterapija, sušvelninanti šį pavasarinį nerimą, įnešanti į ją mokyklines atostogas, nedarbo dienas, gražius daiktus, nes kūrybiškai nudažyti kiaušiniai ir verbos – tai tikrai gražu, o kiaušinių daužymas – dar ir nedidelė konkurencinės agresijos šeimose iškrova.

Tačiau Velykinis nerimas – tai ne tik pragmatiški rūpesčiai, tai ir nerimas dėl neužtikrintumo. Kristus prisikėlė, jis nežuvo, tačiau gal tai buvo tik triukas, gal tik paslėpė mirusį jo kūną jo mokiniai, gal jo pažadas grįžti buvo tik paguoda viltį prarandantiems jo pasekėjams? Mūsų istorinėje vaikystėje žmonės tikėdavo, kad saulę iš tiesų praryja piktasis dievas, ir tik stebuklas išgelbėja ją iš jo nasrų. Štai kodėl visi tie Pietų Amerikos, Irano ir Egipto piramidės ir zikuratai – kad žyniai ir liaudis pavasarį maldautų, kad paleistų piktoji dvasia tą saulę. Žmonės turėjo prisidėti prie astronominių reiškinių, nes saulės ir apskritai gėrio žemėje atsiradimas nebūdavo nemokamas – reikėdavo magijos, maldų, pastangų žmogiškų, o kartais ir aukų, kad atsitiktų tai, ką dabar mes taip tingiai vadiname “natūraliu žemės ašies pakrypimu orbitos aplinkui saulę atžvilgiu”.

Žmonės tomis dienomis žinojo, kad dykai niekas nebūna, vadinasi, jautė nerimą, ar gėris ateis. Nes tai ne nuo saulės ašies, o nuo jų veiksmų priklausė. Jie jautė nerimą, išreikštą krikščionybėje neramia viltimi – ar Kristus iš tiesų grįš. Ir jeigu pagoniams reikėjo tik reguliariai aukoti, tai krikščioniams reikėjo mokėti daug brangiau – laikytis tam tikro gyvenimo būdo nuolat aukojant kai kurias savo aistras, ir aistras gana žmogiškas bei malonias. Užtat ir nerimas mūsų netgi netikinčiose sielose – jei Kristus iš tiesų buvo, vadinasi, ir jo pažadas, ir jo nusakyta ateitis gali būti. O jei taip, tai gali būti, jog tu negali nevaržomas žeisti Dievo įsakymus ir nemylėti savo artimo. Vadinasi, yra tame kažkas, kas nepaaiškinama šiuolaikinio mokslo ir psichologijos. Kas netelpa nei į televizinius žaidimus, nei į apvalią sumą banko kortelėje, kas neišsisprendžia nuvykus prie Viduržemio jūros kurorto, neįlenda į tavo “džipą” ir nenuvežama į naują dviejų aukštų namą gamtoje. Tu dar turi aistras aukoti. Jei tik tu nors kiek patiki Velykų stebuklu. Ir vadinasi , gyventi patikėjus reikia atsakingiau…

Velykinis metas verčia mus pasitikinti – o kas dar liko šiame inde, kuris vadinasi siela? Kuo tu dar esi žmogus ir kuo tu dar gyveni ir dėl ko tu gyveni?

Ir Velykinis palengvėjimas – kai supranti, kad tavo siela nežuvo. Kad šio indo dugne dar neišsieikvojo meilės atsargos. Kad kažkur dar yra žmogiškumas, kad dar rūpi tau tavo artimas, ir ne abstraktus, o konkrečiai tas, šalia kurio tu gyveni. Kad dar yra parako tavo parakinėse daryti mažus ir didelius žygdarbius mūsų pasaulyje, kuriame žygdarbis – laikytis tik  meilės, tikėjimo ir vilties dėka.

autorius Olegas Lapinas.