Spręskite patys: nėra neigiamesnio ir labiau išjuokiamo už anytą personažo. Visas liaudies folkloras, anekdotai ir komedijos – apie tai, kaip vyras nemėgsta uošvienės, o marti bėga nuo anytos. O kodėl ne apie uošvius? Kodėl į folklorą jie dažniausiai nepatenka?

Ogi todėl, kad slaptam vyrų solidarumui reikalingas bendras priešininkas. Ir juo negali tapti kitas vyras – uošvis. Juo gali tapti kitos stovyklos atstovė – moteris, įkūnijanti savyje tai, ko vyrai moteryse labiausiai prisibijo – valdžios. Nes anyta nėra šiaip jau blogas žmogus. Maža to, kažkuo ji primena vyrui jo žmoną – juk tai ir yra žmona ateityje. Tačiau ko labiausiai anyta įneša į žento gyvenimą – tai savo valdžios jausmą. Valdžia ši visiškai nereiškia grubaus valdingumo. Gyvendamas uošvių namuose arba tik lankydamasis ten su savo žmona, žentas yra svetimoje teritorijoje – paženklintoje svetimais daiktais ir patvirtintoje uošvių veiksmais. Šiek daiktai ir veiksmai yra įprastiniai – štai anytos paklota staltiesė arba knygų spinta. O štai anyta atsisėdo ant sofos (jos sofos) krašto. Štai ji pasakė žmonai, ko reikėtų mažam vaikui nupirkti. Ir visiškai gerai ji padarė, nes tai ir yra “jaustis šeimininke savo namuose”. O žentui kažkiek viduje nejauku, kažkiek jis įsitempia. Ir gerai, kad jis įsitempia, nes turi pagaliau jis užsinorėti turėti savo kampą, savo teritoriją, kurią valdyti patikėtų žmonai. O nebūtų jis įsitempęs šalia uošvienės – tai galbūt to ir nepadarytų. Gal jis išvis flegmatiškai lėtas. Jam gerai jaustis nejaukiai uošvių namuose – taip greičiau išsikels. Ir tuomet atsiranda dažnos šeimos istorijoje toks momentas: “tuo metu dar gyvenome pas jos tėvus ir tik po kelerių metų pagaliau išsikėlėme į savo būstą”.

Lygiai taip pat ir su anytomis, tik įtampa čia didesnė. Ir vėlgi ne todėl ta įtampa atsiranda, kad marti anytos labai nemėgtų. Ne, ji netgi gerbia anytą, galų gale tai anyta pagimdė jai tokį nuostabų žmogų, kaip jos vyras. Be to, abi jos moterys ir kai ką supranta, ko nesupranta vyrai, o taip pat turi galimybę pasidalinti vaikų priežiūra bei namų tvarkymu. Tačiau ir išsikėlus iš labai geros anytos namų dažna marti atsidusta su palengvėjimu: pagaliau aš turėsiu savo teritoriją! Ir tegul ši teritorija mažytė, bet vis geriau. Nes tai – jos teritorija. Ir tai ne apie simpatijas – antipatijas. Tai apie valdymą.

O dabar atsistokime į uošvienės bei anytos šlepetes. Ir pažiūrėkime: pirmiausiai į save, po to – į jaunuosius. Kas ten viduje atsiranda, kai dukra, sūnus, žentas, marti pareiškia, kad norėtų gyventi atskirai? Štai viduje šalia pritariančio proto balso: “Žinoma, jauniems reikia savo namų” – išgirsime ir nuoskaudą: “Argi aš bloga jiems? Kodėl jie nenori su manimi gyventi? Negi aš jau tokia bjauri ir nesugyvenama?”

Dar giliau rasime baimę: “Štai aš jau tampu niekam nereikalinga, mano gyvenimo laikrodis jau rodo vakarą, o jei kas man atsitiks? O kas mane prižiūrės tuomet?”

Dar giliau rasime prasmės poreikį: “Na ir kam aš dabar gyvensiu? Kokia dabar mano paskirtis?”

Žinoma, reta moteris ima ir pasako visa tai savo vaikams: kam to reikia? Ir ką jie į tai atsakytų? Emociniam spaudimui žinoma, galima tai pasakyti garsiai, tačiau rezultatas bus tik toks – vaikai pasijus kalti. O po to išeis vis vien. Arba neišeis, bet liks šalia iš kaltės jausmo. Todėl geriau uošvienė ir anyta patylėtų, o garsiai nebent pajuokautų anytos ar uošvienės tema. Pavyzdžiui, anekdotą papasakotų kokį apie anytas ir uošvienes…

Tačiau kai liks ji su savimi, teks jai ieškoti ramybės, saugumo ir prasmės pačiai. Ne vaikų sąskaita.

Ir tuo tikslu uošvienė ir anyta gali nuo savęs perkelti žvilgsnį į savo paaugusius vaikus. Pažiūrėti į juos, tik ne paprastu žvilgsniu, o toliaregiu, kad matytųsi jaunųjų ateitis. Ir toje ateityje turi ji pamatyti, kas rūpės jos vaikams po kiek laiko. O rūpės jiems meilė, materialinės problemos, ištikimybė, vaikų ligos. Ir kartais dukra ar sūnus atvirai ar užslėptai norės savo tėvų pagalbos. Ir vėl vadins suaugęs vaikas motiną švelniu vardu, kaip kažkada vaikystėje. Ir tam reikalui nebloga mintis būtų, kad uošvienė bei anyta turėtų kai ką paruošusi: ar pinigų, ar laiko anūkams pažiūrėti, ar, jei daugiau nieko nėra, kokią pasaką, ar dainelę. Nes senų tėvų laimei ar nelaimei, mūsų laikais vaikai bręsta lėtai. Ir jiems tėvų prireikia kartais vos ne iki savo pensijos. Tik kad nugyventų tiek ilgai, anytai bei marčiai reikia pasistengti gyventi sveikai ir pagal galimybę džiaugsmingai. Taip, kad atėjus lemtingam momentui, tarpduryje pasirodęs žentas ar marti, ne iš mandagumo, o nuoširdžiai ištartų: “Jūs labai gerai atrodote!”

Olegas Lapinas