Kaip atrodo riba, kuomet reikia skirtis? Ar visuomet yra išeitis iš padėties?

Kas mus labiausiai veikiavaikystėje? Aš jums pasakysiu – pasakos. Jos mūsų pasąmonę programuoja, apginkluodamos streso įveikimo strategijomis. Tik štai bėda. Mūsų vaikystės pasakose pabaigoje būna frazė: „Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Jei sekti tokią pasaką suaugusiam, tai, matyt, tektų  patikslinti:„jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai – visus trejus metus“. O po to? „Po to princo ir princesės meilė virto pripratimu ir abejingumu. Ir kadangi jų niekas nerišo, jie išsiskyrė. Paskui…“ O kas buvo paskui? Kas žino. Ar jūs daug žinote pasakų ar romanų, kur rašoma, kaip herojai gyveno po skyrybų? Na, romanų apietai pasitaiko, pvz. apie meilę, kuritrunka trejus metus. Bet pasakų apie tai nėra, todėl mūsų vaikiška pasąmonė skyryboms neruošiama. O ruošiama ilgam ir laimingam gyvenimui, kuris tęsiasi iki pat mirties.

O čia, bum!–skyrybos. Todėl skyryboms mes psichologiškai nepasiruošę. Netgi tie, kurių tėvai skyrėsi, nesiruošė patys skirtis. Jie manė, kad jiems bus kitaip. Ir nesvarbu, kad apie pusę susituokusių pas mus išsiskiria. Mes ignoruojame šią realybę, nelaikome jos norma, įtraukiame ją į stresų sąrašą ir atkakliai tikimės gyventi su sutuoktiniu ilgai ir laimingai. Iki pat mirties. Vietoj to, kad nuo pat mažens tvirtai įsikaltumėme sau į galvą: santuoka – tai dviejų žmonių sąjunga, besitęsianti tiek, kiek reikia vaikams išauginti. Arba taip: santuoka – tai dviejų žmonių savanoriškas susitarimas kurį laiką pagyventi kartu. O gal geriausia būtų taip: santuoka – tai dviejų artimų žmonių apsisprendimas susimesti daiktus ir kartu apmokėti komunalinius mokesčius bei išlaikyti vis brangstantį būstą.

Taigi,realybė nuolatatitraukia mus nuo pasakos, kaip motina atitraukia vaiką nuo kompiuterio: „išjunk tą kompiuterį ir eik ruošti pamokas!“ Realybė apskritai labai nemalonus dalykas. Joje kartais suskamba frazė:„mums geriau išsiskirti“. Taip sakoma, kai:

Atsirado trečias asmuo – nauja meilė;

Sutuoktinis įgriso savo būdu (psichopatas, zanūda) ar siaubingais įpročiais (alkoholikas, lošėjas, seksomanas, aseksualus, ir t.t.);

Būti kartu pasidaro tiek nemalonu, kad vien nuo to žmogaus greta darosi bloga.

Standartinis klausimas pasitikrinimui: ar man smagu prisiminti mūsų pirmų susitikimų dienas? Ar norėčiau grįžti į tas dienas ir viską pradėti iš naujo? Jei taip – skirtis nereikia. Jei ne, baisu pagalvoti, viskas buvo klaida ir t.t. – gal ir reikia skirtis.

Standartinė sąlyga skyryboms su mažais vaikais – jei įmanoma, leiskime jiems paaugti bent iki vienuolikos metų ir paklauskime, su kuo jie nori likti.

Standartinis teisinis pagrindas skyryboms – Šeimos kodeksas, ikivedybinė sutartis, Motinos ir Vaiko tesių sistema.

Standartinis šansas išsaugoti santykius ar išsaugoti orumą – sutuoktinių psichoterapija.Dėl šiuo punkto pasigirsta: „ką jūs, mes gi pas psichoterapeutą tik susipyksime“. Aha, tačiau tai šansas susipykus išgirsti kitą žmogų ir nusiraminti pačiam.

Kaip matome, skyryboms mes kai ką turime, tačiau nesame labai jau apginkluoti psichologiškai. Mes netgi nuo skyrybų susergame.Imunitetas juk stipresnis, kai gyveni kartu. Todėl susituokę žmonės gyvena sveikesni. Tačiau žmonės vis vien skiriasiir tai yra nemaloni mūsų civilizuoto pasaulio realybė. Nesuprantu,kam tie turkai veržiasi į Europos sąjungą – jiems ką, savo vaikų ir sveikatos negalia?

Juk sužinoję apie skyrybas iš sutuoktinio ar nutarę skirtis patys, mes pradedame naują, nemalonų emocinį gyvenimą. Taip, mums ir anksčiau buvo nemalonu – kitaip nesiskirtumėme, tačiau dabar  mes imame jausti naujus nemalonius jausmus. Dažniausias nemalonus jausmas, susijęs su skyrybomis – ateities baimė. Kaip gi aš išgyvensiu be jo ar be jos? Juk jis arba ji – tas žmogus, su kuriuo tik aš ir galiu jaustis saugiai. Kitas nemalonus jausmas–kaltės. Jį kelia trys klausimai. Ką aš padariau ne taip. Ką be manęs darys vaikai? Kam aš atimu iš vaikų tėvą ar motiną? Trečias nemalonus jausmas – pyktis ir jam artimi: nuoskauda, įsižeidimas, apmaudas. Kodėl jis džiaugiasi su kita, o ne su manimi? Kodėl ji džiaugiasi su kitu, o ne su manimi? Kam jis mane tiek metų mulkino? Kam ji mane visą gyvenimą kankino? Ar nėra visas mano ligšiolinis gyvenimas – viena didelė klaida?

Jūs matote, kokie siaubingi dalykai kyla. Ir vis todėl, kad mes buvome įsitikinę, kad normali santuoka – tai santuoka, kur vienas tenkinasi kitu ir gyvena kartu ilgai ir laimingai, kol nemirs.Užtat ši svajonė dūžta su tokiu dideliu trenksmu ir skausmu.

O ką mes mokame daryti su nemaloniomis emocijomis? O nieko mes su jomis daryti nemokame. Nes nebuvo vaikystėje tokios pasakos, kuri užprogramuotų mus, ką daryti skiriantis ir po to. Ir filmuko tokio mes nematėme. Ir mokytoja mokykloje mums apie raides ir skaičius pasakojo, o apie skyrybas ir jausmus – ne. Tiesa, jei skyrėsi mūsų tėvai, tai jie paliko mums skyrybų modelį. Galbūt todėl tie, kurių tėvai skyrėsi, dažniau patys linkę skirtis – jaučia tvirtesnį pagrindą po kojomis. Pasąmonę savo juk kažkiek vis tiek užprogramavo. Turi kovos su stresu strategiją.

Kaip elgėsi mano mama, kai išsiskyrė? Rovė plaukus?Depresavo? Sirgo? Ėjo iš proto? Gėrė? Susirado kitą? Viską iš eilės? O mano tėvas–ką jis darė? Daug rūkė ir tylėjo? Grasino žudytis ir gėrė? Bandė taikytis? Mušėsi? Depresavo? Gulėjo ligoninėje? Susirado kitą? Viskas iš eilės?

Kai kada žmonės patys to nesuvokdami savo tėvų programą kruopščiai vykdo. Naudinga pasitikrinti – ar aš automatiškai nedarau to paties, ką ir mano tėvas / mama? Nes kai kas gali būti man į naudą, o kai ko aš kategoriškai nenoriu. Čia jau pačiam reikia rinktis. Pavyzdžiui, aš noriu prisigerti, kaip tėvelis, bet nenoriu, kaip jis, eiti pas kitą. Arba atvirkščiai.

Tačiau svarbiausia yra ne tvarkymosi su stresu strategija, o palikuonys. Kokias pasakas jiems sekti – štai uždavinys, vertas žmogaus. Juk mes kaip nors pragyvensime iki pensijos, o tai, kąpaliksime po savęs palikuoniam, priduotų tam gyvenimui prasmės.

Pavyzdžiui, yra tokia M. Viglsvort knygutėapie triušį Vilį. Ji geltonos spalvos ir vadinasi „Triušis Vilis ir jo draugai“. Ašją skaičiau rusiškam vertimeir duodavau skaityti savo besiskiriančioms pacientėms.Ten kaip tik yra dešimt pasakų, kurias reikia skaityti vaikams, neturintiems vieno iš tėvų. Tik viena pacientė man iki šiol jos negražino ir todėl aš niekam negaliu jos duoti paskaityti.

Štai kas baisu – kad besiskirdami žmonės negalvoja apie kitus besiskiriančius. Jie mano esą vieninteliai. Jie tarsi ignoruoja tą faktą, kad aplinkui juos tūkstančiai nelaimės draugų. Jie neduoda jiems šansų pasimokyti. Jie negražina knygučių. Jie neseka pasakų vaikams. Jie nekuria naujų pasakų. Jie egoistai. Gėda jiems.

O jei jūs kitokie – jūs šaunuoliai.

Olegas Lapinas