Nelaikau savęs nei pesimiste, nei optimiste, bet manau, kad patyčios mokyklose ir toliau plis. Išvengti patyčių nepadėtų net kiekvieną mėnesį rengiamos „Savaitės prieš patyčias“. Man tai atrodo panašu į bandymą kovoti prieš savo atvaizdą veidrodyje su šakėmis.

Ir štai, kodėl.

Ne paslaptis, kad didelė dalis mūsų mėgaujamės kažkieno grubiais žodžiais aplinkiniu atžvilgiu (jei netikite, paskaitykite komentarų skiltis). Ir kuo jie riebesni, tuo mums didesnį pasitenkinimą jie teikia (pažiūrėkite, kokie komentarai populiariausi). Taigi, būkime bent jau sąžiningi. Užlipkime į tribūną su savo teisuolių kepuraitėmis ir padarykime viešą pranešimą: „Aš už patyčias! Man tai atrodo „krutai.“

Galbūt tada išgirsime patys save.

Nėra priimta deklaruoti, kad „aš už patyčias“. Bet kol mes rašome bet kieno atžvilgiu žeminančius komentarus ar net jei anonimiškai spaudžiame „like“ po postais, kur viešai siunčiama: „eik tu nx, debile“, ar artimi mūsų įvardijami kaip „apgailėtinos žertvos“, „kaimiečiai-buduliai“, „vatnykai“ ar „beretės“, niekas nepasikeis. Nes tai – „kruta“. Tai yra drąsa būti savimi.

Kai kurie iš mūsų vaikų puikiai įsipaišo į mūsų pačių palaikomą patyčių tradiciją ir tampa „kruti“. Kiti užsiaugina storą odą („nieko nejaučiu“). Kiekvienas randa, kaip su tuo tvarkytis. Kai kurie užsičiaupia. Ilgam. Mat, jų tiesa nėra tokia šauni – jie nesugebia šaukti taip garsiai. Kai kuriems pasidaro per sunku. Jie neištveria ir pakelia prieš save ranką.

O tada mes uždegame žvakeles. Nuoširdžiai dūsaujame. Braukiame ašaras. Kasome galvą ir kalbame: „Kas čia negerai toje Lietuvėlėje?“

O po to sugrįžtame ir lygiai taip pat nuoširdžiai džiūgaujame po kažkieno postais „eik tu nx, žertva“ ir „man px, ką tu galvoji, debile“. Ar net patys juos kuriame. Nes tai neturi nieko bendra su vaikų savižudybėmis mūsų šalyje. Tai „kruta“. Mūsų galvose tai atsieta.

Aš tai rašau ne dėl to, kad jaučiuosi geresnė už tuos, kurie rašo įžeidžiančius komentarus ar spaudinėja po jais „like“. Man lygiai taip pat daugybė reiškinių nepatinka, kelia pyktį, o kartais aš jaučiu piktdžiugą ar pavydą. Jaučiu pačius įvairiausius žmogiškus jausmus – nuo šviesiausių iki tamsiausių ir labiausiai gąsdinančių.

Bet aš į savo jausmus žiūriu kaip į SAVO JAUSMUS, o ne kaip į objektyvią tikrovę. Savo mintis, kad „aš tai jau tikrai geresnė, teisesnė ar pranašesnė už ką nors“ priimu kaip SAVO PAČIOS aroganciją ar menkavertiškumą (kas, iš esmės yra dvi to paties reiškinio pusės). Tai man padeda nesutapatinti savo proto kliedesių su objektyvia tikrove. Susilaikyti nuo patyčių viešoje erdvėje. Prisiimti atsakomybę už tai, ką aš transliuoju. Ir suvokti pasekmes.

Teisingumo dėlei noriu pabrėžti, kad patyčios – ne tas pat, kas humoras ar kritinės, argumentuotos nuomonės. Konstruktyvi kritika ar humoras – sveikintinas dalykas. Bet to reikia mokytis.

Aš svajoju, kad vieną dieną atsipeikėsime ir surengsime akciją „Savaitė be patyčių viešoje erdvėje“.
Kiekvienas iš mūsų.

Autorius Dalia Lapinienė.