Ne paslaptis, kad mes mėgstame įsižeisti. Saldus nuoskaudos skonis neretai yra tarsi prieskonis mūsų asmenybės jausmui.

Greičiausiai jūs pasakysite, kad nuoskaudos – dalykas blogas. Jas, atseit, lydi neigiamos emocijos, pyktis, liūdesys, jos gadina santykius ir skatina karinius konfliktus. Taip, jūs būsite visiškai teisūs, tačiau jei nuoskaudos nereikalingos, tai kam tuomet jos iš vis yra? Žmonės juk praktiški padarai ir nelaiko to, kas ūkyje nereikalinga.

Kažkada mes buvome vienybėje su motinomis. Mes buvome „mes“. Tai buvo Rojus. Atkreipkime dėmesį, kada mes pakliūname į Pragaro kančias –įsiskaudiname. Dažniausiai nuoskaudos kyla ne dėl veiksmų, o dėl žodžių. Paties veiksmo (jus aptaškė purvu pravažiuojanti mašina, jus pastūmė visuomeniniame transporte) – neužtenka, kad sukeltų nuoskaudą. Veiksmą turime įforminti žodžiais mūsų galvoje: „na aišku, man juk niekad nesiseka!“.

Jei kas nors, tarkime, jūsų sutuoktinis, ims be žodžių kažką su jumis daryti, jums nekils nuoskauda. Tarkime, jei jis ims ir pasodins jus ant palangės. Jūs nustebsite ir bandysite išsiaiškinti, ko jis nori. Tai yra, jūs bandysite suprasti, ar reikia jums įsižeisti. Vadinasi, prieš įsižeisdami mes bandome surasti žmogaus veiksmuose kažkokią paslėptą neakivaizdžią reikšmę.

Jei reikšmė galų gale pasikeičia – jus filmuoja slapta kamera! – mes juokiamės. Reikšmė pasirodo, komiška. O jei ne? Kokia ji? Jei ši reikšmė „pavojus gyvybei“– mes neužsigauname, o paniškai bijome. Taigi, nuoskaudos reikšmė turi būti eile žemesne už „pavojų gyvybei“.

Dažniausiai ji sukasi aplinkui mūsų „aš“ garbę ir orumą. Man už tave svarbesni mano interesai, kas seka iš to, kad:

• Aš pamiršau tavo prašymą nupirkti maisto;
• Aš nesutvarkiau laiptinės, kaip tu prašei;
• Aš neužsiimu su tavimi seksu;
• Aš netaktiškai atsiliepiau apie tai, dėl ko tu pergyveni (apie išvaizdą, išsilavinimą, turtą ir t.t.);
• Aš paleidau apie tave kompromituojančius gandus.
• Žinoma, ir patys paprasčiausi „chuliganiški išpuoliai“ – pavadinti ką nors asilu, ožiu ar dar gražiau. Ypač viešai.

Peršasi išvada, kad jei mes neturime savigarbos, jei mes iš vis nesuvokiame savo „aš“– tai nuoskaudos nejaučiame. Todėl mes negalime įžeisti žmogaus be sąmonės. Šuns ar gyvūno. Nubausti galime, sukelti apsaugos nuo skausmo refleksą –taip. Tai bus organizmo apsauga nuo mirties ir sužeidimo. Bet jie neužsigaus. Nes nesuvokia savo „aš“ ir jo svarbos.

Matyt, įsižeidimas duotas mums tam, kad mes saugotumėme savo garbę. Kam?

Kad galėtumėme apsaugoti unikalią savo asmenybę, savo dvasinius turtus. Jiems atskleisti reikia pagarbos, reikia aplinkinių dėmesio, reikia, kad su mūsų „aš“ elgtųsi atsargiai. Tai, ką – mes visi tokie unikalūs kūriniai, dėžutės su paslaptimi, brangakmeniai ir deimantų šachtos?

Kai kas sako, kad taip. Todėl, sako šie žmonės, užgauta savigarba – tai labai geras signalas, padedantis išlaikyti šią deimantų šachtą deramoje apsaugoje. Tai – emocinis signalas: „kažkas jūsų negerbia“. Ir tai – pasiūlymas „saugoti garbę nuo jaunų dienų“, „neleisti ant savęs joti“, „parodyti kitiems jų vietą“, „atstatyti savo veidą“, „parodyti jiems, ko esi vertas“ir t.t. Tai kvietimas pakelti savo, kaip žmogiškos esybės, vertę.

Tačiau nuoskaudos, nepaisant šios asmeninės naudos, padaro žmonėms didžiausias, kokias tik gali įsivaizduoti, nelaimes. Iš jų kyla:

• Pavydas ir pavyduliavimas;
• Smurtiniai veiksmai;
• Nyksta meilė ir draugystė;
• Yra santuokos;
• Bėga iš namų vaikai;
• Kai kas nusižudo;
• Tautos kariauja viena su kita.

Pažiūrėkite į savo šeimą: dėl ko santykiuose su sutuoktiniu jūs dažniausiai riejotės? Jūs atrasite vieną atsakymą: „mane užgavo jo…“ Nes kas seka iš jūsų nuoskaudos? Iš jos seka pati idiotiškiausia iš žmogui būdingų reakcijų – „dantis už dantį“. Tegul jis pasijaučia taip, kaip aš! Tegul jam irgi skauda!

Taip padidėja skausmo kiekis jūsų šeimoje ir, tarp kitko, visame pasaulyje. Pasiklausykite žinių. Palestiniečiai vėl sprogimais keršija Izraeliui už apšaudymus, žydai vėl apšaudo palestiniečius už sprogimus. Ir taip jau dešimtmečius. Mes augome ir pasensime su šiais reportažais? Tik pastebėkime, kad mažesniu laipsniu mes visi – žydai ir palestiniečiai. Ir kunigo pamokslo, ir laidos „Atleisk“ mums neužtenka.

O kas mažina įžeidumą? Įsižeidžiame mes tuomet, kai tampame labai egocentriškais. Tuomet pasaulį padaliname į dvi dalis: „aš“– svarbus ir pažeidžiamas bei „jie“–svetimi. Tuomet ir jaučiamės nesaugiai, nes esame atskirti. O žmogus, atskirtas nuo kitų žmonių, negali jaustis saugiai. Pažiūrėkite bet kokį vesterną, kaip sulėtėja bet kokio herojaus eisena, kaip įsitempia jo nugara, kai jis įeina į svetimą barą. Visi tyli ir žiūri į jį. Tuoj kažkas bus! Tuoj kažkas jį užgaus ir jis griebsis pistoleto!

Jūs nepatikėsite, bet labai daug žmonių jaučiasi būtent taip mūsų ir ne mūsų gatvėse, kavinėse, visuomeninėse ir valstybinėse įstaigose. Kartais mes vadiname tai „socialine fobija“. Kartais – „sensityvia psichopatija“. O sunkesnius atvejais – „paranoja“. Tuomet mūsų viduje ima galioti Sartro posakis „Pragaras – tai kiti“.

Tačiau esmė viena – kraštutinai užaštrintas savo kitoniškumo, atskyrimo nuo kitų jausmas sukelia mumyse kankinančią nuoskaudos laukimo būseną…Mes tarsi ruošiame save psichologiniam užpuolimui ir kartais jį išprovokuojame. Ir mes darome tai šeimose. Mes atsakome už savo įžeidumą, o ne jie – kiti šeimos nariai!

Ką daryti? Atstatyti pradinę būseną: „Rojus – tai mes“. Mažinti egocentrizmą, didinti bendrumo su kitais jausmą. Statyti save į kito žmogaus vietą, „lįsti į jo kailį“. Žmonės sugalvojo psichodramą, sutuoktinių terapiją, televizijos pokalbių šou, diskusijas, psichoterapines grupes. Kinas, knygos ir teatras siūlo mums herojus, į kurių kailį mes įlendame ir pažiūrine į pasaulį jo akimis.

Tam, kad neįsižeistum, nebūtinai auginti šarvus. Nebūtinai turi užsimerkti ir kartoti savitaigos formules. Yra dar vienas būdas – pasakyti  mintyse: „aš – jūsiškis!“. O tam reikia pabūti kitu. Grįžti į Rojų.

Olegas Lapinas