Nekalbėkime apie nesėkmes. Žinoma, nesėkmingų žmonių pakanka, tačiau imkime kaip tik tuos atvejus, kai jums pasiseka. Na, ne iš karto, žinoma, nes būtų labai įtartina, jei jums sektųsi nuo pat pradžių. Ne, jums pagaliau pasiseka. Po ilgų pastangų.

Imkime paprastą dalyką. Štai jūs stovite prie vitrinos, kuriame švyti jus dominantis papuošalas. Jūs jo norite ir kuo labiau į jį žiūrite, tuo labiau norite. O jūsų vyras, tarkime, stovi prie kokio nors naujausio ir didžiausio „Apple“ firmos kompiuterio ir irgi į jį žiūri. Ir nori. Kainos abiejų jūsų geismo objektų jums per didelės, o imti paskolą tokiems dalykams jūs nenorite. Ne namas ir ne mašina. Taigi, belieka žiūrėti ir norėti… Įsivaizduokime, kad jūs su vyru pasistengėte ir kažkokių nežmoniškų pastangų dėka nusipirkote abu išsvajotus daiktus. Pirkdami jautėte svaigulį ir pasididžiavimą – jūs matėte, kaip mažiau įgalūs pirkėjai su pavydu žiūrėjo į jus… Daiktai persikėlė į jūsų namus. Jau po savaitės jie nebekelia jums nei žavesio, nei pasididžiavimo. Jie dulka. Jūs pasisotinote ir štai ateina nuobodulys….

Bet sakykime, kad jūs – ne materialistė. Ne, jūs ieškojote meilės. Ieškojote ilgai ir pirmieji jūsų bandymai jus nuvildavo. Tai jūs mylėjote ne tuos, kurie myli jus, tai išvis nieko nemylėjote, galbūt, net ne pirmą šeimą kūrėte ir griovėte, tačiau galų gale jūs ėmėte ir susitikote su savo žmogumi. Ir įsižiebė tarp jūsų abipusė meilė. Ir gyvenate jūs kartu santarvėje. Žinoma, nerimą kelia kai kada įsižiebiantys skandalai, ypač dažni, kai jūs buvote labai jauni. Na ir visokie artimi bei pašaliniai žmonės, kurie galėjo jūsų meilę iš jūsų atimti. Natūralu, kad iš pradžių jūs niekaip negalėjote patikėti, kad tai ir yra jūsų išsvajota meilė ir vis klausdavote bei tikrindavote: ar tikrai tu mane myli? Tikrai tikrai? Tačiau štai dabar, po tiek metų, visgi paaiškėja, kad myli tikrai. Maža to, netgi jūsų draugės ir pažįstamos jus myli. T.y., jūs pagaliau atsikratėte atsitiktinių ir nepatikimų draugų ir likote su tais, kurie tikrai jus myli. Blogiausiu atveju – su vaikais, kurie jei jau ką ir myli, tai savo tėvus. Ir ką? Ir štai jūs vėl pasisotinote. Deja, ir meile galima pasisotinti. Ir ne už kalnų jums pažįstamas nuobodulio šešėlis.

O štai jūs ieškojote pripažinimo. Ne, ne tik išorinio. Žinoma, ir išorinis buvo gerai, todėl jūs stengėtės mokytis, dalyvauti visokiose varžybose, rinkote sertifikatus, diplomus, dirbote, karjerą savo palaikydavote, kad užtarnautumėte gerą vardą. Pamenate, kaip jums iš pradžių nesisekdavo? Tai mokėtės ne tame universitete, tai dirbote ne tą darbą. Tačiau pagaliu jūs supratote, ko jums reikia. Ir baigėte būtent tas studijas, kurių jums reikėjo. Ir dirbate būtent tą darbą, kur jaučiatės savo vietoje. Ir vidinė pagarba sau pačiai išaugo – jūs žinote savo galias, savo kompetenciją ir suprantate, kad kai kur esate nepakeičiama. Mes gi sakėme, kad kalbėsime apie sėkmingus atvejus. Valio. Ko dar norėti? Jūs pasisotinote ir pagarba. Įsivaizduokite, ir tai įmanoma. Ir kas tuomet? Nuobodulys.

Visa tai – labai žmogiška. Po pasisotinimo ateina nuobodulys. Dar Šopenhaueris rašė, jog žmogui gali atsitikti dvi nelaimės: kai jo norai visai nesipildo ir kai jo visi norai išsipildo. Bet kai nesipildydavo, jūs bent rankų nenuleisdavote – jūs gi sėkmingas žmogus! Kol jūs nesijautėte pasisotinusi, jūs nenuobodžiavote. Jūs jausdavote kažko trūkumą – daiktų, meilės, prestižo, savigarbos – ir siekdavote tą trukumą panaikinti. Tuo metu jūs būdavote apimta aistros – pirkimo, seksualinės, meilės, motiniškos, karjeros darymo, darbo manijos… Ir štai jūs pasisotinote. Aistros ne amžinos. Ir jūs nežinote, ko norėti.

Tada jus apninka visai ne linksmi jausmai – gyvenimas ne mielas, tuščia, nuobodu, beprasmiška. Atsitinka tai visai ne gilioje senatvėje, kaip jūs manėte. Pasitaiko, kad savo aistras galima numalšinti ir jauname amžiuje – yra tokių anksti visko pasiekusių trisdešimtmečių, kuriems netrūko gyvenime visko, ką aš išvardijau. Ir jie kiek per anksti, o vyresnio amžiaus žmonės – pačiu laiku – anksčiau ar vėliau atsiduria prie nuobodulio ir beprasmybės slenksčio.

Tad ar reikėjo taip skubėti? Ar vertėjo taip atsiduoti visoms aistroms? Žinoma, vienas rašytojas ne veltui pavadino savo romaną: “Aistrų našta“, tačiau kad dabar jau jums ir aistrų nebeliko! Išnyko aistringas požiūris į gyvenimą.

Taip, tai, ką jūs dabar jaučiate, negali būti labai sveika jūsų būsena. Cinizmas, kažkokia keista tuštuma ir kas svarbiausia – niekam nepaaiškinsi! Niekas nesupras, bandys ieškoti priežasčių – gal sergi? Gal šeimoje kas atsitiko? Gal ekonominė krizė ar amžiaus vidurio krizė užėjo? Tačiau jūsų atsakymas – ne. Tiesiog jums neliko, ko norėti.

Ir štai tuomet ateina įdomus dalykas. Išgyvenę šį „ nieko nenorėjimo“ laikotarpį – o jis gali tęstis ir mėnesius, ir metus – jūs staiga atrandate, kad gyvenimas tai visai ne tai, ką jūs galvojote. Kad gyventi galima ne aistromis, o tiesiog būnant savimi. Kas reikalauja visai ne aistringų pastangų, ne pinigų, ne sekso, ne darbo pastangų. Ne, tas reikalauja drąsos tapti savimi ir tiesiog… Atsikratyti aistrų, būti gyvenime, būti pilna to žodžio prasme – su visokiais savo trūkumais, privalumais, su savo galimybėmis, talentais, kurie ilgam buvo užkišti po kilimu ir apie kuriuos jūs netgi ir nesvajojote.

Žinoma, to nepatyrę jūs pasakysite, kad netikite. Kad tai – graži abstrakcija. Kaip tai nieko nenorėti ir tuo pačiu gyventi? Ar ne geriau būtų negyventi? O štai ir ne geriau. Nes pasirodo, kad gyventi jūs pradedate tik dabar. Kaip? Na, tarkime, jūs imate žaisti. Jūs imate gyventi lengvai. Jūs atsikratote norų, t.y. aistrų naštos. Todėl ir pasidaro lengva. Ar pamenate, kaip linksma būna žaisti kieme, kai esi mažas? Taip yra todėl, kad pačioje pradžioje aistros nebūna tokios stiprios. Ir beveik nieko neturi kišenėse, nebent vieną kitą žaislą. Ir mėgstamą knygą namuose. Štai ir būna lengva žaisti. O tada ir džiaugsmas ateina. Ne pasisotinimas, ne pasididžiavimas, o būtent džiaugsmas. Džiaugsmas ir smalsumas, nes nežinai, kas bus toliau… Tai ir yra vienintelis svarbus dalykas – ar vertėjo tiek daug norėti viso kito?

Olegas Lapinas