Mes žinome posakį: „Gyvenimas – tai kova“. Tačiau niekad iki galo neįsigiliname, kiek gi jame gyvenimiškos tiesos…

Paimkime tipišką  šeimą. Joje daugiau ar mažiau geriama. Vienas ar abu geria kiek daugiau, nei reikia, praranda kontrolę, ir kitam reikia jį „gelbėti“. Kur čia kova? Imkime ir atraskime čia nematomą kovą – tarp vyro ir moters – paslapčia jie kovoja dėl įtakos. Šioje kovoje meilės dažniausiai nėra, užtat labai daug teisingumo. Kaip taip?

Meilė – tai antikova, tai kai priimame, atleidžiame, nenorime nieko kontroliuoti, o norime tik būti. Ir tam, kurį mylime, leidžiame būti. Teisingumas – tai jau kovos pradžia, kai siekiame padaryti taip, kaip turi būti, o tam reikia sutuoktinį keisti, valdyti, kontroliuoti. Situacija turi būti tokia, kokia turi būti.

Visa tai jūs žinote, tik pastebėkite, kaip ryšium su išgėrimu jus abu apima teisingumo demonas ir kaip jūs vienas kitą bandote valdyti ir kontroliuoti.

Štai jūsų vyras svečiuose ar kelionėje su draugais gauna nekaltą pasiūlymą: „Na ką, po šimtą gramų?“ – ir lyg atsiprašydamas murma, kad gal nereikia ir t.t. Jūs žinote, kad tai melas, kad jį traukia gerti, ir kad netrukus jis gers. Po to jam pasirodys, kad alkoholio trūksta ir jis pats pasiūlys pratęsti. O tuomet jis taps nusakomai girtas: lėkštai juokaus, bus agresyvus ar seksualus su aplinkinėmis moterimis. Pabaigoje jį reiks vežti namo, nes jis bus be pojūčių. Todėl, visa tai numatydama, jūs tyliai sakote vyrui: „Klausyk, negerk, tu gi žinai kuo tai baigsis“. Ir kad būtų įtikinamiau piktu šnabždesiu priduriate: „Jei tu gersi, žinok, kad aš tuoj pat išvažiuoju“.

Vyras nežiūri į jus, tarsi jūs nieko nesakytumėt, tačiau jūs žinote, kad jis jus girdi ir vis vien išgers. Jau čia išryškėja sena jūsų kova. Abipusė ir nematoma.

Jūs užbėgdama į priekį pabandote sukontroliuoti vyrą, su silpna ar stipria viltimi: aš galiu padaryti taip, kaip turi būti – neleisti jam gerti. Jūs manote, kad teisinga yra užkirsti jo gėrimui kelią grasinant palikti jį čia be jūsų. Jus jau apėmė teisingumo demonas. Nes teisinga neleisti sutuoktiniui degraduoti. Jūs net nepastebite, kad jau daug metų jūs bandote kontroliuoti, t.y. priversti vyrą elgtis pagal tai, ką laikote teisinga – kad vyras negertų be saiko, kad rūpintųsi namais, jumis ir vaikais. Ar tai neteisingas teisingumas, neteisingi tikslai? Tikslai puikūs, tik priemonės stokoja meilės. Jūsų išėjimas – tai manipuliacija, nes išeidama ar grasindama išeiti jūs iš esmės bandote pakeisti vyro elgesį. Kartais jums tai pavykdavo… žinote, kada? Kai jūsų mažas vaikas nenorėdavo jūsų klausyti ir jūs apsimestinai sakydavote: „Na tuoj paliksiu tave anam dėdei“, ir išsigandęs vaikas bėgdavo jums iš paskos… Dabar šis triukas nesuveikia. O kito jūs nemokate. Teisingumo demonas trumpam suteikia jums viltį („aš – stipri ir valdau situaciją“), o netrukus demonas palieka jus. Mokestis už tai būna toks: jūs jaučiatės dar labiau silpna ir beviltiška (vyrui padaryti nieko negalima, jo niekas nesustabdo).

Vyras, kuris tuoj pradės gerti, irgi apimtas teisingumo demono. Dabar jis pasilieka su geriančia kompanija iš principo: taip jis demonstruoja, kad „nėra molis“, kuris leidžia savo žmonai jį kontroliuoti. Ne, dabar jis – išdidus ir nepriklausomas vyras. Jis gi puikiai žino, kad gali valdyti savo išgertų taurių kiekį (kas, žinoma, yra tik iliuzija). Tačiau jo giliu įsitikinimu, jam tiesiog būtina neiti su jumis, o pasilikti su kompanija, nes tai atstato jo savigarbą. O atstatyti savigarbą yra teisinga. Ar tai neteisingas teisingumas, nevykęs tikslas? Tikslas atstatyti savigarbą puikus („geriau mirtis, nei gėda“), tačiau priemonės stokoja meilės. Prisigėręs jis praranda suvokimą apie tai, ką daro. Jis pabėga nuo gyvenimo, o tai visuomet pakerta savigarbą.Todėl iš ryto jam bus gėda, savigarba būna dar labiau kritusi. Demonas pasišalina paėmęs kaip mokestį jo gerą savijautą ir sielos džiaugsmą.

Kaip pasielgtumėte jūs abu, jei jus valdytų ne teisingumas, o meilė?

Jūs pažiūrėtumėte su meile į savo sutuoktinį, į jį supančius draugus ir liūdnai tartumėte: „Gaila, kad tokia asmenybė žūsta nuo alkoholinių garų…“ O po to – priklausomai nuo situacijos – ar gertumėte kartu, ar išeitumėte, tik kitaip. Jūs leistumėte savo mylimam žmogui likti tokiu, koks jis yra.

Jei jūsų vyrą valdytų meilė, jis pažiūrėtų į jus ir tyliai pasakytų: „Nebijok, aš negersiu – aš žinau, kad man negalima…“ O tuomet arba pasiliktų su kompanija negerdamas, arba išeitų su jumis. Pasilikęs jis nesirūpintų įžeista savimeile, todėl, kad meilė yra patikimas savimeilės gydytojas. Atsitiktų tai tuo atveju, jei nei jūs, nei jis nebūtumėt suinteresuoti kovoti už teisybę, atstatinėti savigarbą ir apskritai siekti padaryti „kaip turi būti“. Nes posakis „taip turi būti“ yra baisus posakis. Jis skelbia teisingumo demono atėjimą. Meilę lydintis posakis – „yra taip, kaip yra“. „Let it be“ –  dainavo J. Lenonas ir visi jį suprasdavo.

Jums atrodo, kad toks dialogas yra utopija? Ne, jis realiai vyksta šeimose, kur teisingumo demoną užima meilė. O užima ji anksčiau ar vėliau.

Ar meilė ima už tai kokį nors mokestį? Kuo reikia sumokėti, kad vietoje seniai įgrisusios kovos jūsų šeimoje atsirastų leidimas vienas kitam būti tokiais, kokie esate?

Žinoma, kad meilė irgi reikalauja tam tikro mokesčio. Šis mokestis – atsižadėjimas. Atsižadėti reikia vilties pakeisti kitą žmogų, kas yra labai paplitusi iliuzija. Tai yra iliuzija, kurios įtakoje mes manome, kad žmogiška būtybė pasiduoda kontrolei.

Ir tai sakote jūs, gydytojas psichoterapeutas?!

Kaip psichoterapeutas ir dar žinomas dėl savo ryšių su neurolingvistiniu programavimu (NLP), aš labai gerai supratau, kodėl NLP seminaro metu studentai ar klausytojai ima priešintis pačiam NLP dėstymui. Jau pačiame šiame pavadinime kuriame yra žodis „programavimas“, įdėta idėja: „čia tave keis“. O žmogiškos būtybės nieko taip nemėgsta, kaip bandančių juos pakeisti. Nemėgstu nei aš, nei jūs. Todėl pasirinkti vietoj „pakeisti“ žodį „priimti“ – ne religija kokia nors, bet pragmatinis būtinumas. Priimti ir suprasti žmonės keičiasi ar nesikeičia – priklausomai nuo savo motyvų, turimų žinių ir jaučiamos gyvenimo perspektyvos – dėl ko vertėtų keistis. Visa tai yra paties žmogaus subjektyvaus pasaulio viduje ir jokia išorinė kontrolė iš principo neįmanoma. Jei jūs ir privertėte vaikutį bėgti jums iš paskos, nes „dėdei jį paliksite“, tai tą patį vakarą vaikutis suvaldė jus pačią – kad ir šlapindamas naktį į lovą ar neužmigdamas, kol jūs nepaimsite jo į savo lovą. Pasiūlius vaikui manipuliacijų kalbą, netrukus gauni iš jo signalą: kalba suprasta. Pasiūlius geriančiam sutuoktiniui spaudimą ir kontrolę, netrukus gauni jo paties spaudimą ir kontrolę – dabar tu, mieloji, drebėsi nežinodama, iki kiek aš šiandien prisigersiu kada grįšiu ir ar grįšiu iš viso. Sutuoktiniai gerai pagauna kontrolės kalbą, įsileidžia teisingumo demoną… Tuomet šeimoje visi visus kontroliuoja į kairę ir į dešinę.

Todėl kvieskime meilę, laukime meilės, ir kad ji pagaliau ateitų – greičiau nusivilkime karo veiksmų ir kontrolės iliuzija. Visi, kas tik juda Žemės paviršiumi iš principo yra laisvi padarai. Priimti ir domėtis, leisti keistis, o ne keisti – štai kas įdėta į mūsų sielas ir kas vadinama meile.

Olegas Lapinas