Kažkada Lietuvoje buvo labai madinga skaičiuoti savo biologinius ritmus. Paskui ta mada praėjo, tačiau ar praėjo patys bioritmai? O koks skirtumas – paklausite jūs. Skirtumas toks, kad jei mes pamirštame tai, kas natūralu, mūsų reikalavimai gali kirstis su realybe. Pirmiausiai pastebėkime, kad mūsų kartos žmonės meilės srityje pasidarė reiklesni ir meilės susilpnėjimą traktuoja kaip katastrofą.

Jei mes įsivaizduosime vyrą ir moterį prieš tūkstantį metų, tai galime įsivaizduoti ir kaip jie reaguoja į savo jausmų svyravimus. Štai jiedu eina vandens prie upelio ir vyras, kaip anksčiau, nepliaukšteli pasilenkusiai prie upės žmonai per užpakalį. Jiedu eina atgal ir žmona liūdnai taria: “tu manęs nebemyli…”

O jei mes įsivaizduosime sceną prieš dvidešimt metų, tai joje vyras su žmona sėdi automobilyje ir žmona labai aukštu nevilties pilnu tonu priekaištauja: “tu manęs nebemyli!” Jos balse daugiau nevilties, nei jos pro-pro-prosenelės balse.

O jei mes paklausytumėm, kas vyksta šiandien ar vakar vakare kaimynystėje už užtrauktų užuolaidų, tai išgirsime, kaip vyras isteriškai rėkia žmonai: “tu manęs nebemyli!” Tai iš vis naujas dalykas – vyrai ėmė reikšti jausmus ir ne pačius gražiausius.

Kodėl tiek nevilties, panikos ir tragizmo? Gali būti, kad mes labiau, negu protėviai bijome vienatvės. Gali būti, kad aštriau suvokiame savo baigtinumą. Labai bijome prarasti jaunatvišką aistringumą, pasenti ir iškristi iš reitingų. O gali būti, kad todėl mums labiau ėmė rūpėti pastovi meilės idėja, nei permaininga ir natūrali meilės būsena.

Sutikite, kad mes žiūrime į meilės jausmą kaip į idėją ar principą. O idėjos ir principai neturi keistis. Jei jau tu laikaisi principo “aš tave myliu”, tai jokie “nelabai myliu”, “nemyliu”, “pykstu”, “atsibodai” atrodo neteisėti ir išdavikiški. Tai lygiai kaip karys būtų prisiekęs vienai valstybei, o po kiek laiko – kitai. Ir taptų išdaviku. Meilėje mes labai pykstame ant tokio išdaviko, galutinai praradę jo ištikimybę jaučiame neviltį, o pajutę savo pačių atšalimą, jaučiamės kalti.

Tačiau jei mes žiūrėsime į meilę kaip į būseną ar kaip į pergyvenimą, tai turėsime pereiti į kitą – į organizminių būsenų, arba į gamtos reiškinių karalystę. Mes esame banguojančios gamtos banguojanti dalis, o ne gamtos viešpačiai, ir ne ateiviai. Mūsų organizmai nelabai pasikeitė per tūkstančius metų. Ir emociniai svyravimai pasikeitė ne labiau, nei pasikeitė gamtos sezonai.

Kaip jums skambėtų reikalavimas: “ tegul visus metus šviečia saulė?” arba: “dangau, prisiek, kad ištisus metus snigs!”. Žinoma, kai kur, tarkime, Afrikos šalyse, sausra yra didelė nelaimė ir čia ištisai laukiama lietaus. Jam ir meldžiamasi, ir dievams aukojama, ir šamanų prašoma, ir ant dievybių pykstama. Tikriausiai, prie tropinių lietų, kurie eina savaitėmis, priprato ir Pusiaujo gyventojai.

Tačiau mūsų kraštų žmonės gyvena klimate, kur pastovių orų nebūna. Pas mus norma yra permainingi orai. Tačiau kažkiek nusakomi. Jei jūs išaugote Lietuvoje, tai nuo mažens per radiją girdėdavote vis tą patį “šiandien debesuota su pragiedruliais, vėjas šiaurės vakarų silpnas iki vidutinio, vietomis gūsiai”. Jau seniai aišku, kad Lietuvoje lapkritį sninga, prieš Kalėdas sniego nebūna, o šilčiausi orai prasideda gegužės pradžioje. Tai galėtų išmokyti mus žiūrėti į savo emocinį gyvenimą panašiai. Jis permainingas, tačiau jame irgi yra dėsningumų.

Štai jūs susituokėte ir gyvenate kartu. Štai jus apima aistra ir jūs maudotės sekso jūroje. Štai pas jus jau lyg ir išbandytos kelios sekso pozos ir jūs sustojote prie vienos – dviejų. Štai jums įprasta pasidarė jausti švelnią meilės bangą stebint savo išrinktojo: pakaušį (ausį, akis, girdint jo balsą, klausantis jo juoko – aš nežinau, kaip ten pas jus), to kas daro žmogų tokiu mielu.

Tačiau ateina žiema, jūsų išrinktasis suserga gripu ir netikėtai suirzusiu balsu klausia: “o kodėl tu man nenupirkai to valgio, kur prašiau?“ Jums pasidaro skaudu, nes jaučiate jo priekaištą ir egoizmą. O juk jūs ir vaistus jam pirkote, ir vaiką iš darželio ėmėte. O jis tiek priekaištauja… Nemyli jūsų, tikriausiai.

Dėmesio! Kai žmogus serga, pervargęs ar pažemintas, jam leidžiama būti egoistišku, nemylinčiu ir nejautriu! Jam priklauso tokiu būti pagal visus medicinos vadovėlius.

Jis pasveiks, pailsės, ir vėl bus meilus. Ir galbūt, net atsiprašys savo tono.

Tačiau štai praeina keturi – septyni bendro gyvenimo metai ir vieną vasarą jūs pajaučiate, kad jūsų sutuoktinis nuo jūsų nutolo, jis sėdi prie kompiuterio ar laikraščio, jo balsas pasidarė nuobodus, jūs dažniau pajaučiate vienas kitam kokią nors nuoskaudą ir seksas virto įprastiniu ritualu. Ir kažkaip atsitinka, kad jam ir jums ėmė skirti dėmesį kiti vyrai ir moterys. Ir jums krūtinėje kyla tragiška nevilties banga. Tačiau ne visuomet ši santuokos krizė reiškia santuokos pabaigą. Tai lyg labai dėsningas gamtoje nuolat pasikartojantis pakitusio saulės aktyvumo ritmas, aprašytas įvairių mokslininkų, tarkime, rusų akademiko Vernadskio. Patikėkime: tai, kas vyksta santuokoje, vyksta ne dėl saulės, tačiau panašiai kaip būna su saule. Ir jei saulėje yra branduolinės priežastys, dėl kurių joje periodiškai atsiranda dėmių, tai šeimoje irgi veikia psichologinės priežastys. Tačiau psichologinės priežastys tokios pat natūralios, kaip branduolinės. Tai tik didelis meilės ritmas, su ilgu kelerių metų periodu. Jo galimos priežastys – būtinumas atsiduoti vaikų gimdymui ir auginimui, neišvengiamas sutuoktinių prisitaikymas, pereinant nuo gyvenimo dviese prie gyvenimo trise ar keturiese (daugiau vaikų pas mus – retenybė). Neskubėkime pulti į naujas pažintis – meilė nesunyko, tiesiog sutuoktiniai turi nutolti, kad atlaisvintų šeimos erdvę savo atžaloms. Ir neverta kabintis į meilužius. Praeis keleri metai ir didelė dalis “nubludusių” sutuoktinių grįš namo.

Dėmesio! Gimę vaikai anaiptol neturi jūsų suartinti, dažniau jie kiek nutolina jus vienas nuo kito. Tiesiog pagalvokite, ar būtina įsileisti į šią erdvę dar ir savo tėvus, ir juo labiau – svetimus vyrus ir moteris (kurie atrodys jums tokie nuostabūs)…

Ateis metas, ir jūs pastebėsite, kad yra ir labai didelis meilės ritmas, kai senstant atsiranda džiaugsmas dėl mažų dalykų. Pamenate, kaip vaikystėje jūs buvote užhipnotizuoti kokiu nors naujametiniu raudonu burbulu ant eglutės? Arba kaip įdėmiai žiūrėdavote į šalčio nupieštus paveikslu ant lango stiklo? Pamenate, kaip džiaugdavotės vyšnių pyragu ir kokios ilgos būdavo dienos? Senatvėje ateina džiaugsmas, jei mylimas žmogus tiesiog šalia, tiesiog tau šypsosi, tiesiog padaro tau arbatos. Kartais jis suserga arba būna nusiminęs. Jis burba, zirzia ir skundžiasi. Tik jokių isteriškų ir fantastiškų reikalavimų, ir jokių tragedijų jums tada dažniausiai nekyla. Tai, ką mes pašaipiai vadiname “grįžimu į vaikystę” gali dangstyti mūsų slaptą pavydą senatvei – šiam ramios meilės periodui. Taip, tai savotiškas grįžimas į vaiskytę, ir dantys krenta, kaip vaikystėje, ir ne viską pats gali pasiekti, kaip vaikystėje, ir valgai mažiau, ir žaisti traukia, tačiau vietoj karštligiško rezultatų siekimo džiaugiesi smulkmenomis ir procesais, o tai labai didelis pasiekimas.

Dėmesio! prisiminkime, kad daugelis mūsų tik senatvėje išmoks mylėti ramiau, t.y. be didesnių pretenzijų.

Kol aš rašiau šį straipsnį, dangus už lango spėjo prasigiedryti. O mūsų kieme pasirodė seniai nematytas valkata ir palinkėjo praeiviams sveikatos. Pasirodo, nieko jam baisaus neatsitiko. Grįžo jisai. Sėdi, gruodžio saulutėje šildosi.

Olegas Lapinas