Kodėl asistuodamas vyras turi būtinai pavaišinti moterį? Kam tos dovanėlės, restoranai ir gėlės?
Atsakysite: nes moteriai visa tai malonu. Taip, bet kodėl moteriai malonu, jog kažkas leidžia dėl jos savo pinigus? Ji ką, yra slapta sadistė, piktdžiugiškai stebinti svetimos piniginės plonėjimą? Jai ką, norisi į skolininkes patekti?
Klausimas ne išpiršto laužtas. Jei kokia nors moterėlė parduotuvėje pasakytų mūsų herojei: „žinote, aš už jus sumokėsiu kasoje“, ką atsakytų moteris? „Ne – ačiū“. Arba: „jūs ką? Aš pati už save susimokėsiu!“ Ir dar išdidžiai taip atsakytų. Na, nenorime mes, kad kas nors už mus mokėtų, nebent būtumėme profesionalūs gatvės pinigų kaulėtojai. Ir tai, aš įtariu, profesionalus elgeta po darbo neleidžia už save mokėti. Žmogišką orumą rodo. Aš, sako, dabar po darbo ir išmaldos neimu.
Bet žiūrėkite: ką, jei moteriai pasisiūlytų susimokėti koks nors vyriškis? Prieitų taip ir su gruziniška veido išraiška pasakytų: „panele, leiskite, aš už jus sumokėsiu”. Žinoma, moteris atsisakytų. Tačiau, jaučiate, jau atsiranda šansai, kad sutiktų? Jau šilčiau ir šilčiau darosi. Moteris atsisako ne šiaip, o su gudria tokia šypsena. Flirtuoja. Atsisako, bet jau su kažkokiu pasimėgavimu. Tarsi vyras siūlytų jai kažkokį seną tarp vyrų ir moterų besitęsiantį žaidimą. A, tai gi čia jo bandymas paflirtuoti. Taigi čia vis tas pats asistavimo ritualas: jis man nuperka gėrimą. Jis man padovanoja gėlių. Jis mane globoja. Jis maitintojas. Jis – vyras. Jis potencialus mano vyras. Tai tokia grandinė, lyg gyvatė susisukusi moters kryžkaulio apačioje ir jogų vadinama „kundalini“. Tai – evoliucijos metu susiformavusi programa, pasileidžianti tuomet, kai vyras ima rodyti moteriai dėmesį. Jei tas dėmesys rodomas pakankamai ilgai, kundalini išsitiesia ir ima kilti aukštyn, pažadindama seksualinę moters energiją. Jei šio dėmesio moteriai trūksta, ši gyvatė susisuka ir užmiega žiemos miegu.
Taigi, vyro demonstruojamas dosnumas visai ne šiaip sau išlaidavimas. Tai – savotiškas fakyro su fleita veiksmas, priverčiantis šokti gyvatę. Ir visos tos frazės: „aš užsakiau mums vietą viešbutyje“ ir „žiūrėk, ką aš tau padovanosiu“, ir netgi banalus „vyriški, pavaišinkite cigarete“. Visa tai – kvietimas tam tikram vaidmeniui. Prašymas pradėti ritualą.
Kokios nesąmonės, – pasakys moterys. Mums tiesiog saugu ir gera, jei vyriškis mumis rūpinasi. Ir jokiems ritualams mes jų nekviečiame. Mes jokios ne gyvatės. Ir jokių gyvačių kryžkauliuose nelaikome. O jei psichoterapeutas turi omenyje jogą, tai „Kundalini“ jogoje reiškia visai ką kitą. Ją moteris turi pati žadinti medituodama ir kvėpuodama.
O aš ir nesiginčysiu. Aš tik atkreipiu dėmesį į faktą, kad dauguma netgi labai toli jogoje pažengusių moterų vis dėlto stebėtinai dažnai laukia iš vyro tam tikrų dėmesio ženklų. Ir stebėtinai lengvai atsisako jogos dėl galimybės paflirtuoti: „man rodo dėmesį!“ Moterys reaguoja į vyrų dėmesį, nesvarbu, ar joms dešimt, ar šimtas metų.
Dėmesys. Štai čia vyrai susipainioja terminologijoje.
Vyras gali apžiūrinėti moterį. Jis gali netgi ją čiupinėti sakydamas „vah, kokia talija“. Ir gauna iš moters antausį. Jai tai neatrodo „dėmesiu“. Vyrai ekshibicionistai daro lemiamą klaidą. Jie bando paveikti moterį demonstruodami savo varpą. Taip, kaip daro kai kurie patinai gamtoje. Tačiau moteris bėga nuo ekshibicionisto. Ji visai nesupranta jo elgesio, kaip „jis rodo man dėmesį“. O štai jei vyras pasisiūlo moteriai padėti, pavaišina vynu, pakviečia pietums… Tuomet jau moterys sako: „jis rodo man dėmesį“. Ufff… Pagaliau. Pagaliau susiprato.
Moterims žodis „dėmesys“ reiškia dosnumą
Kodėl moterims vyro dosnumas yra labai svarbus dalykas? Kodėl jas taip nemaloniai veikia vyrų šykštumas? Juk logiškai mąstant, šykštus vyras kaip tik būtų labai patikimas, ūkiškas, nešantis ne iš namų, o į namus? Jei moterys rinktųsi vyrą pagal pragmatišką principą „kad namai būtų pilni“, tai kokį jai geriau rinktis: tą, kuris dovanoja jai milijoną raudonų rožių, ar tą, kuris renkasi pigesnę gėlę?
Jei ji pati vadovautųsi pragmatiškais sumetimais, jai, žinoma, labiau turėtų patikti šykštesnis vyras. Juk jis ir toliau eis pramintu takeliu: „centas prie cento“ – „pirmas įnašas“ – „butas“ – „mašina“ – „sodyba“ – „verslas“ – „kelionės į Turkiją“. Jo šykštumą moteris greitai pervadintų į „taupumą“. Ir pasakytų, kad gerai ištekėjo.
O ką jai gali pasiūlyti romantiškas rožių šalininkas? „Išsinuomotas kambarys“ – „tėvų butas“ – „skolos“ – „gyvenimas atskirai“ – „romantiški prisiminimai“? Ir jokio gero ištekėjimo. Tik svajonės apie tai, kad ir jos gyvenime kažkas tokio buvo. Ačiū – nereikia.
Taip turėtų būti, jei moterys vadovautųsi tik savisaugos instinktais. Taip, tuomet jos atsargiai žiūrėtų į kiekvieną jaunikio bandymą save pavaišinti ir niūriai sakytų: „geriau einame į pigesnę kavinę“. Arba „o kam pirkti? Geriau nusiskink pievoje“.
Bet ne. Kažkas aptemdo moters protą asistavimo metu ir ji su pasimėgavimu pasiuoda nerašytai taisyklei: „vyras turi pademonstruoti man truputį beprotystės“. Ji nori, kad vyras parodytų, jog dėl jos jis pasiruošęs peržengti pragmatizmo ribas. Jis turi truputį pabūti romantiku. Ne, tegul po to jis tampa taupiu, ūkišku ir patikimu. Tačiau kol kas tegul jis nebūna toks ūkiškas. Tegul jis leidžia man pasimėgauti didžiausia pasaulyje dovana… Kokia? Meile, galbūt?
Nesiginčykime, ar susižavėjimas ir meilė yra tas pats. Ir ar tik dosnaus tėvelio laukia moteris. Iš vyriškio moteris, atrodo, tikisi ir kažkokios magijos, kažkokios paslapties, kažkokio burto. „Aš ieškau tokio, nuo kurio galėčiau eiti iš proto“.
Pažiūrėkime į tai, ką daro indų fakyras su gyvate ir kas vadinasi „fascinacija“. Gyvatę užburia fakyras, jo ritmiški judesiai ir ji ima linguotis į šonus, nenuleidžiama akių nuo fleitos. Žinoma, fakyras turi kartais duoti jai pieno. Pavaišinti ją. Kitaip ji puls ieškoti maisto pati. Moterys asistavimo metu pažadina savyje šią keistą būtybę ir Borisas Grebenšikovas net dainuoja „U každoj ženščyni dolžna bytj zmeja“…
Jei vyras sekse negalėtų moteriai nieko duoti, tai… Gyvybė nesitęstų. Tai tik sakoma „ji jam davė“. Ne ji jam, o jis jai turi duoti, tarkime, kad ji pastotų. Jūs patys žinote, ko.
Tik čia kalba jau eina apie tai, kodėl moteriai reikia ne tik žavėjimosi vyru, bet ir jo sugebėjimo duoti. Žiūrėkite: kokiu būdu pati moteris rodo savo meilę? Kai seka pasaką vaikui? Kai perka vyrui kojines ir kaklaraištį? Kai maitina kūdikį? Kai pripila katytei pieno ar plauna savo šunį? Taip. Moteris vargiai ar sustos rodydama savo meilę tik akimis. Jai irgi patinka žiūrėti į ką nors. Tačiau jai žymiai natūraliau reikšti meilę dosnumu. Savotišku „atsiduoti daugiau, nei leidžia sveikas protas“. Ir moterys neretai patenka į šio savo bruožo sūkurį. Kai ima dovanoti ir dovanoti savo laiką ir dėmesį begalinėms nelamingoms draugėms ir nelaimingiems vyriškiams… Kol nesusiprotėja ir nepradeda… Ne, ne imti. O bendrauti su tais žmonėmis, kurie moka ir imti, ir duoti.
Svajos apie dosnų vyrą. Juk dosnus vyras – tai ir yra vyras. Ne tiesiogine, kasdieniška, o energetine prasme. Kas jums sakė, mielosios nuosavų butų, mobilių telefonų, kompiuterių ir automobilių savininkės, kad iš mūsų pasaulio išnyko magija? Kas jus įtikino, kad mūsų kūnuose neslypi dieviškoji kundalini? Ir nuo kada nustojo galioti taisyklė „kiekviena gyvatė paklūsta savo fakyrui?“
Olegas Lapinas
