Banalu kartoti, kad vieni problemose ieško kliūčių, o kiti – sprendimų. Taip, vieniems prarajos vaizdas sukelia mintis apie bedugnę, o kitiems – apie tiltą. Iš tiesų, vienus žmones skatina veikti nemaloni būsena, kurios norisi atsikratyti, o kitus – numatomas teigiamas rezultatas. Tačiau visos šios mintys pagrįstos palyginimu. O mums kasdieniame gyvenime nepadeda tai, jog mes priklausome vienam ir nepriklausome kitam žmonių tipui. Tai labiau matosi iš šono. O dažniausiai gyvenimas mus pastato prieš tam tikrą iššūkį, ir mums tenka išbandyti savo jėgas arba gėdingai pasišalinti.

Jei mes bandome savo jėgas nepaisydami laikinų nesėkmių, mes ugdome savo sugebėjimus. Tuomet auga pasitikėjimas savimi. Jei pasišaliname, ugdome nepasitikėjimą. 

Apie tai, kad gyvenimas eitų sklandžiai, be jokių iššūkių, mes kažkodėl dažnai pasvajojame, ir netgi linkime to per jubiliejus ir šventes. Kažkas net sugalvojo posakį, kad „laimė- tai gyvenimo kelias su minimaliais nusivylimais“. Apie žmogaus gyvenimą su iššūkiais mes užjaučiamu tonu pasakome „ taigi… ne rožėmis klotas jo kelias“. 

Tačiau kas atsitiktų, jei mūsų kelias iš tiesų būtų „klotas rožėmis“? Aš bent jau basas tokiu keliu eiti atsisakyčiau. Jūs tikriausiai, irgi. Rožės juk turi spyglius!

Iššūkiai nesusiveda į tuos spyglius, ir į tai, kad berniukas bando perplaukti upę, o jaunuolis su šūkiu rankose protestuoja prieš savo valstybės politiką. Iššūkių būna tiesiog augant ir besivystant ir jie yra dėsningi. 

Vystimosi psichologas E.Eriksonas visą mūsų gyvenimą įsivaizdavo kaip nuolatinius iššūkius. Gyvenimas – tarsi kopimas laiptais, kur pasiekęs vieną laiptelį, gali kopti į kitą. O nepasiekęs – nusiristi į gretą einančias „kopėčias“. Kokios tai pakopos? Jos anaiptol nepasižymi nuolatine ramybe ir jose reikalinga kai ko išmokti. Eriksonas tų pakopų suskaičiavo aštuonias. Kiekviena iš jų – tai savotiška „maža kova“, kurią patogiausiai įsivaizduoti, kaip svyravimą tarp įvairių polių. Taigi, mes galime atrasti „emocinių išgyvenimų polius“, „prisitaikymo mechanizmų polius“ ir skirtingus  vystimosi rezultatus. Kiekvienas iššūkis čia atneša mums ir naujų išgyvenimų, ir naujų prisitaikymo įgūdžių. 

1. Pasitikėjimas – nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 metų)

Čia pagrindiniai dalyviai – mes ir motina. Santykius persmelkia poliariniai išgyvenimai: beviltiškumas – viltis; nepasitikėjimas – pasitikėjimas. Ko mes mokomės šioje pakopoje? Mes prisitaikome prie motinos svyruodami  tarp  ėmimo ir davimo. Taigi, išmokstame imti iš motinos maistą, dėmesį, meilę, bet kartu – ir atiduoti jai mūsų meilę. Taip pat priimame iš jos ir jos nedėmesingumą, ir jos sukeliamą skausmą. Ir mokomės atiduoti tą patį, tik, žinoma, mažiau – juk nesame suaugę.  Su meile aišku, o su nemeile…. Taip, nenustebkime – šiame amžiuje motinos keliamus nemalonumus irgi reikia išmokti „suvirškinti“ ir netgi atkeršyti jai už tai (nesišypsome, šlapinamės į lovą ir t.t.) 

2. Autonomija – abejonė (1-3 m.)

Pagrindiniai santykiai – su abejais tėvais. Poliariniai išgyvenimai: autonomijos jausmas – gėda ir abejonės. Prisitaikymo būdai, kuriuos įvaldome: valdyti kažką – atsisakyti kažko. Labai naudingi įgūdžiai, kai reikia išmokti patiems naudotis tualetu, o taip pat sutikti su tuo, kad mama priklauso ne tik mums – ją valdo ir tėvas. Taip, mes turime išmokti atiduoti motiną jam. Kas paneigs, kad ateityje mums labai prireiks šio sugebėjimo – tarkime, kai mūsų meilė nustos mus mylėjusi ir išeis pas kitą? 

3. Iniciatyva – kaltė ( 3-6 m.)

Pagrindiniai santykiai – su tėvais, broliais ir seserimis. Svyruojame tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Idealiu atveju išmokstame kryptingumo siekdami tikslą, o būdai , kuriuos naudojame, telpa tarp polių: stengtis – apsimesti. Galima juk pačiam išmokti apsiginti nuo broliuko, o galima apsimesti, kad jis jus siaubingai nuskriaudė ir verkti iš visų jėgų – ateis mama ar tėtis, suprantate, kas tada bus? 

4. Darbštumas – nepilnavertiškumas ( 6-11 m.)

Pagrindinė santykių sritis plečiasi: tai jau ir  mokykla, ir kaimynai. Išgyvename būsenas, susijusias su uolumu arba nepilnavertiškumo jausmu.  Šiame amžiuje galima išmokti įvairiausių įgūdžių, o būdai, kuriuos naudojame – veikti, lenktyniauti – konstruoti. Pirmų dažniausiai išmokstame su kitais vaikais, antrų – vienatvėje. Tačiau šis skirstymas nėra toks griežtas. Visgi prisiminkime, koks iššūkis šiame amžiuje – įvaldyti riedlentę, dviratį, Rubiko kubą ar kompiuterinę strategiją.  

5. Tapatybė – vaidmenų painiava (paauglystė)

Santykių dalyviais vis labiau tampa bendraamžiai, tame tarpe ir priešai. Vystimosi rezultatu gali tapti ištikimybė, o išgyvenimai svyruoja tarp savojo „aš“ tapatumo ir „pasimetimo savajame aš“. Prisitaikymo būdai – būti pačiu savimi (arba nebūti visai) – priverstinis vienišumas. Tai paaiškina, kodėl paaugliai taip dažnai užsidaro nuo tėvų ir kodėl taip dažnai pasirenka kompanijas vietoj pamokų ruošimo. O kartais jie tiesiog nieko nedaro, skelbdami savotišką „moratoriumą“ veiklai. Taip jie kuria save!

6. Intymumas – vienatvė (jaunystė: 20-30 m., gali tęstis ir iki 40 metų)

Santykių dalyviai – draugai, mylimieji, žmonės, su kuriais bendradarbiaujame arba konkuruojame. Vystimosi rezultatu gali tapti labai svarbus sugebėjimas – mylėti. Išgyvenimai svyruoja tarp solidarumo, draugiškumo ir izoliacijos.  Prisitaikymo būdai – prarasti save ir atrasti save kitame žmoguje. Kaip matote, gana rimtas išbandymas. Juk ką tik – prieš tai buvusioje stadijoje – buvo sukurta tapatybė, o dabar ją reikia kažkiek „ištirpinti“ kitame – tavo mylimame žmoguje.  Per vienus metus tokių dalykų neišmoksi. 

7. Tęstinumas – uždarumas (vidutinis amžius: 40- 65 m.)

Santykių sritis – darbas ir šeima. Vystimosi rezultatas – kūrybiškumas ir rūpesčiai. Tęstinumas reiškia tai, kad mums nebeužtenka tenkinti vien save ir mums ima vis labiau rūpėti perduoti patirtį kitai kartai – vaikams, mokiniams, pasekėjams. Išgyvenimų poliai – produktyvumas – sąžinės graužatis. Žinoma, juk žmogus socialinė būtybė, ir egoizmas šiame amžiuje veda į beprasmybės jausmą. Prisitaikymo būdai: sukurti kažką iš savęs – rūpintis kuo nors. Tradiciškai vyrams ilgą laiką buvo leidžiama rūpintis savęs realizacija, o štai moterims užtekdavo išmokti tapti rūpestingomis. Tačiau laikai keičiasi…. 

8. Vientisumas – nusivylimas (senatvė iki mirties)

Nepaisant to, kad nemaža dalis artimų ir draugų išeina iš gyvenimo, svarbia santykių sritimi lieka  artimieji, o kartais tampa ir visa žmonija. Vystimosi rezultatu gali tapti sielos ramybė ir išmintis. Išgyvenimai svyruoja tarp vidinio ištvermingumo ir nevilties. Prisitaikymo būdai – semtis jėgų, jausmų  iš praeities – priešintis nebūčiai. Matyt, žmogumi pilna to žodžio prasme mes galime tapti tik labai subrendę – prisiminkime rašytojus humanistus, didelius religinius, politinius ir visuomeninius veikėjus: tik senatvėje jų talentas ima tarnauti visai žmonijai.  

Taigi, mes nuolat vystomės. Ir besibaigiant kiekvienai pakopai išgyvename laikotarpius, kuomet seni įgūdžiai jau įvaldyti, o naujų dar neturime. Todėl sakome, kad kiekvienai pakopai būdinga psichosocialinė krizė.

Krizė – tai iššūkio arba posūkio taškas, kuriame glūdi ir pavojus, ir galimybės, “posūkis  į gerą arba į blogą“ ( Erickson, 1964).

Mes jau matėme, kad posūkio taškuose  mūsų laukia alternatyvos. 

Kiekviena alternatyva arba padeda, arba trukdo prisitaikyti . Sprendimo sėkmė priklauso nuo patirties, atsineštos iš ankstesnių pakopų. Tačiau jei jūs atrandate, kad ne visas pakopas praėjote sėkmingai, nenusiminkite: jums tik reikia grįžti ten, ko nespėjote. Ir „atsiskaityti už praleistas pamokas“. O kad prisimintumėme, kokios tos pamokos, mūsų viduje veikia specialus , nors ir ne visuomet malonus mechanizmas. Jis vadinasi įvairiai: “superego“, „sąžinės jausmas“, „vidinis tiesėjas:“, „vidinis kritikas“.  Jo tikslas – nubausti mus nemaloniu jausmu, jei mes nukrypstame nuo tam tikrų gyvenimo užduočių. O kita jo funkcija – priminti mums, kokie mes turime būti idealiu atveju („ego idealas“). Žinoma, tai būtų neįmanoma, jei visuomenėje nebūtų tam tikrų vertybių. O jos susijusios su tuo, ko iš mūsų tikisi tėvai, draugai, aplinkiniai. 

Tuo tikslu psichologas R. Havighurst dar 1953 metais pateikė raidos užduočių sampratą. 

Tai svarbiausi pasiekimai, kurių tam tikrame laikotarpyje tikimasi iš žmogaus. 

Jų vykdymas susijęs su pasitenkinimo ir sėkmės jausmais einamu ir būsimu laikotarpiu.

Štai jos: 

Ankstyvasis brandus amžius (18- 35 m.)

• Rasti partnerį
• Išmokti gyventi su sutuoktiniu
• Sukurti šeimą
• Auginti vaikus
• Tvarkyti namų ūkį
• Pradėti profesinę karjerą
• Imtis pilietinės atsakomybės
• Rasti tinkamą socialinę grupę

Vidutinis amžius: 35- 60 m.

• Vykdyti brandaus žmogaus, pilietines ir socialines pareigas
• Pasiekti ir palaikyti ekonominį pragyvenimo lygį
• Padėti vaikams paaugliams tapti atsakingais ir laimingais
• Užsiimti įvairia laisvalaikio veikla
• Vertinti sutuoktinį kaip asmenybę
• Išmokti priimti ir prisitaikyti prie fiziologinių amžiaus pokyčių
• Prižiūrėti senstančius tėvus

Vėlyvasis amžius: per  60m.

• Prisitaikyti prie mažėjančių fizinių galimybių
• Prisitaikyti prie pensinio amžiaus ir mažesnių pajamų
• Susitaikyti su sutuoktinio mirtimi
• Palaikyti glaudžius santykius su bendraamžių grupe
• Vykdyti visuomenines ir pilietines pareigas 
• Palaikyti patenkinamas gyvenimo sąlygas 

Tačiau kyla klausimas: ar būtina labai smarkiai prisirišti prie šių vertybių ? Juk „vidinis kritikas“ dažnai beviltiškai pasensta, o visuomenė nuo 1953 metų gerokai pasikeitė. Žinoma, kai kas liko nepakitę, tačiau vertėtų prisiminti dar vieną mūsų iššūkį. Jis susijęs su išsilaisvinimu nuo „superego reikalavimų“, jei jie riboja mūsų džiaugsmą, laisvę ir savigarbą. Mūsų vidiniai priekaištai sau dažnai yra mums didžiausias iššūkis. Kitą kartą mes tiesiog nemokame mylėti save besąlygiškai, o dėl to nemokame ir mylėti besąlygiškai kitų žmonių. Anksčiau ar vėliau reikia sujungti visokias proto kuriamas priešybes ir išvalyti savo galvą nuo pasenusių įsitikinimų ir nuomonių. Tuomet mums bus leista  suvokti, jog didžiausia vertybė yra tiesiog ta, kad mes esame. Ir vertė mūsų ne tame, kaip mes vykdome visus išvardintus  uždavinius. Mes tiesiog esame gyvi, ir panašūs, ir unikalūs. Ir tai jau labai daug.

Olegas Lapinas