Konradas Lorencas (etologijos pradininkas, agresijos tyrinėjimo srities guru, knygos “Agresija. Taip vadinamasis blogis” autorius) manė, jog žmonija – tai rūšis su pačiu aukščiausiu agresijos lygiu rūšies viduje.
Tarp kita ko, jo nuomone, agresija – ne vien gynybinė funkcija, bet ir savarankiškas poreikis.
Tai reiškia, kad bandymai išsilaisvinti nuo agresijos kuriant idealiai teisingą visuomenę yra ne tiktai utopiniai, bet ir itin pavojingi, nes mes iš prigimties esame agresyvios būtybės.
Mes visi. Ne kažkokie atskiri sugadinti, neišauklėti, pikti, blogi, nekultūringi individai, o mes visi.
Tai blogoji Lorenco naujiena.
Bet yra ir geroji. Lorencas pastebėjo koreliaciją tarp agresijos lygio rūšies viduje ir individų sugebėjimo atpažinti ir atskirti vienas kitą, t.y., išvystytu individualumu.
Kuo aukštesnis agresijos rūšies viduje laipsnis, tuo labiau atskiri individai atpažįsta artimus sau.
Taip, yra gyvūnų, kurie poravimosi laikotarpiu gali atrodyti kaip jaudinanti pora, bet iš tiesų, daugeliui iš jų nėra visiškai jokio skirtumo, kas būtent yra šalia jo – viena patelė, ar kita. Jie neatpažįsta individų. O kada nėra atpažinimo, nėra ir prisirišimo. Tai žemo agresijos lygio rūšies viduje gyvūnai.
Ir štai, stebuklingu būdu agresijos perteklius paverčia žmogų ypatingai individualizuota būtybe, kuri sugeba draugauti ir mylėti. Juk norint su kuo nors artimai draugauti, reikia pastebėti kitą žmogų kaip atskirą nuo savęs ir kitų, kaip unikalią individualybę.
Paradoksas, bet pagal Lorencą, fundamentalus draugystės pagrindas – agresija.
Ši keista išvada visiškai akivaizdi, tarkim, grupinės terapijos dinamikoje. Kada vengiama agresijos, neįmanomas tampa tikras artumas ir nuoširdūs ryšiai. Iš dalies taip yra dėl to, kad brandus artumas gali atsirasti tik tarp individualizuotų asmenybių, o individuacija pasiekiama konstruktyvios agresijos būdu.
Lorencas manė, jog agresija nėra blogis. Jis išskyrė destruktyvios ir konstruktyvios agresijos formas. Be to, jisai rašė apie agresijos ritualizavimą – apie saugius būdus išgyventi savąjį poreikį būti agresyviam.
Įvaldyti agresiją reiškia ištyrinėti tą savo asmenybės dalį, mokytis ją pastebėti, atpažinti destruktyvias agresijos formas (pasyvi agresija, nuvertinimas, nusišalinimas, ignoravimas, žeminimas, įniršio priepuoliai ir pan.) Ir sukurti savo konstruktyvios agresijos išraiškas. O taip pat atrasti savo būdus ritualizuoti agresiją.
Šis darbas kūrybiškas ir nepaprastas, bet be jo, aš manau, nebus dzeno.
Ir keiktis neblogai būtų išmokti – jausmingai ir harmonijoje su kontekstu.
Vladimiras Salivanovas
Vertė Dalia Lapinienė